Eksperimentas, kuris padės išsivaduoti iš santuokos krizių

Originalas

Probleminė santuoka nebūtų vadinama problemine, jei nebūtų nužymėta aibės ginčų ir niekinimų: Šiandien ji man buvo abejinga. Jis mane pažemino mūsų draugų akivaizdoje. Ji atstūmė mane, kai stengiausi parodyti švelnumą. Jis įsigijo brangų pirkinį, nepasitaręs su manimi. Ji ilgai buvo išėjusi, o grįžusi užsidarė kambaryje. Jis mane privertė jaustis idiote. Kai mums nutinka kas nors panašaus, dažniausiai reaguojame pasyviomis ir pasikartojančiomis mintimis apie tai. Kuo ilgiau galvojame apie įžeidimą ar problemą, tuo blogiau jaučiamės, tuo šališkesnes neigiamas išvadas darome, tuo labiau tolstame nuo sprendimo, nuo išeities.

Amerikiečių psichologė Sonja Lyubomirsky savo knygoje „Mitai apie laimę“ pataria kaip neišsipildžius lūkesčiams nepasiduoti vidinei krizei ir siūlo būdus kaip jaustis laimingam čia ir dabar, kaip priimti sėkmes ir nesėkmes. Pateikiame šios knygos ištrauką.

„Nors mano pačios ir kitų mokslininkų tyrimai rodo, kad geriau būtų apie neigiamus dalykus negalvoti, verčiau nukreipti mintis į ką nors gero ir nesinervinti dėl smulkmenų, tačiau dažnai tokio patarimo laikytis neįmanoma.

Kai partneriai mūsų nepaiso ar niekina mus, tikėtina, kad jų elgesys liudija problemą, neišnykstančią savaime ir, žinoma, reikalaujančią veiksmo.

Pati naujausia tyrimų kryptis siūlo sveikesnį būdą apmąstyti skausmingas patirtis: neigiamus savo jausmus ir problemas nagrinėti atsitolinus nuo savęs. Kitaip tariant, turėtume pamėginti mąstyti žiūrėdami į save kitomis akimis – lyg musė nuo sienos. Be to, reikėtų vengti prisiminti buvusias patirtis ir jas įsivaizduoti (pavyzdžiui, pergalvoti ginčą ar pažeminimą) iš savos pozicijos, nes dažniausiai toks žvilgsnis skatina kenkiančius kartotinius apmąstymus.

Šis siūlymas aiškinamas taip: kai apie blogą patirtį mąstome nelyginant stebėtojai, tarsi žiūrėtume į save iš šalies, tada gebame patirtį pamatyti kitaip, darosi lengviau susivokti ir ją nutraukti.

Kai nemalonų įvykį atgaminame lyg jame dalyvautume ir matytume jį savo akimis, tada, priešingai, įninkame į visas širdį draskančias smulkmenas, visus ištartus žodžius, savijautos bjaurumą. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie į neseną nutikimą (atstūmimą ar įsiūtį) natūraliai pasižiūri tarsi iš šalies, musės nuo sienos žvilgsniu, dažniau mėgina savo problemas spręsti konstruktyviai ir rečiau partneriui atsimoka tokiu pačiu priešiškumu.

Be to, atsitolinę nuo savęs rečiau pasiduodame pykčiui, liūdesiui, pesimizmui, ir mūsų fiziologinė reakcija į stresą pasidaro silpnesnė (pavyzdžiui, ne taip šokinėja kraujospūdis), o tai palankiai veikia ir mūsų emocijas, ir fizinę sveikatą.

Kitą kartą užklupti mažesnės ar didesnės santuokinės krizės, mažumą luktelėkite, tada ją apsvarstykite, žvelgdami objektyvaus stebėtojo, tarkim, psichoterapeuto, nešališko draugo ar net pašaliečio akimis, taigi iš šalies atidžiai pažvelkite į save ir savo sutuoktinį.

Mokslininkai atskleidė, kad šis pratimas neleidžia patekti į uždarą įkyraus galvojimo ar vengimo ratą ir padeda aiškiau, nuosekliau suvokti krizę, net priartėti prie tam tikro sprendimo ir liautis apie tai galvojus.

Esama daug santuokinių problemų, kurias reikia pripažinti ir spręsti, bet kai kurias bėdas būtų gerai pripažinti ir pamiršti. Paslėpti dėžėje ir padėti į šalį. Gali kilti klausimas, kokių eksperimentų empiriniais įrodymais grindžiama tokia rekomendacija arba kaip tokią idėją patikrinti laboratorijoje.

Neįtikėtina, bet neprireikė jokių gudrybių. Tyrimo dalyvių buvo paprašyta raštu papasakoti labai skausmingus savo išgyvenimus ir tada tiesiogine prasme tuos atsiminimus paslėpti (tik ne dėžėje, o voke).

Norėdami pakartoti šį eksperimentą, iš pradžių prisiminkite ką nors tikrai slogaus, pavyzdžiui, pagalvokite apie didžiai apgailėtiną santuokinį įvykį ar sprendimą (neištikimybę ar pan.) arba pamąstykite apie neišsipildžiusį didelį asmeninį troškimą (susilaukti kūdikio ar pakeisti darbą).

Tada ant paskirų popieriaus lapų tą patirtį aprašykite. Tai darydami jausitės ne itin maloniai, bent jau iš pradžių. Paskui lapus sulankstykite, įdėkite į paprastą voką, užklijuokite ir atiduokite eksperimento vadovui arba išmeskite.

Nustatyta, kad tokia procedūra susilpnina emocinį kankinančio įvykio poveikį: apmalšta liūdesys, nusivylimas, gailestavimas, nerimas ir pyktis.

Kalbėdami apie savo emocijų valdymą anglakalbiai dažnai vartoja sąvokas, susijusias su fiziniu paslėpimu, pavyzdžiui, užkasti sielvartą, užkimšti nerimą butelyje, uždengti įniršį, pašluoti jausmus po kilimu. Pasirodo, kad fizinis paslėpimas, uždarymas, užrakinimas padeda psichologiškai atsitraukti nuo savo problemų ir širdgėlos.

Sukrovę rūpesčius į dėžę ir tą dėžę gerai uždarę, mes lengviau atsikvepiame, pasijuntame suvaldę savo emocijas. Ši technika geriausiu atveju gali pasirodyti naivi, o blogiausiu – paika, bet aš raginčiau ją išbandyti.

Sandarioje pakuotėje paslėpus daiktą, susijusį su savo bėdomis (dienoraščio lapą, laišką, fotografiją), gali gerokai atslūgti skausminga įtampa ir pasidaryti lengviau judėti į priekį.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *