Prisirišimas prie žmogaus ne visada būna adekvatus. Pavyzdžiui, gali susiformuoti emocinė priklausomybė – kai žmogus partnerio interesus iškelia aukščiau už savus, o nuosavus norus ir poreikius užgniaužia, bijodamas, kad partneris nepritars. Kokių dar yra emocinės priklausomybės požymių?

Emocinė priklausomybė – tai perdėtas santykių su kitais vertinimas. Santykių su partneriais, draugais, tėvais. Tai elgesio modelis, kai susiliejus su kitais žmonėmis, prarandamas nuosavas Aš. Poreikis būti santykiuose pavirsta gyvenimo prasme. Darbas, mokslai, asmeniniai planai lengvai paaukojami, kad tik meilės objektas liktų šalia. Šita būsena vadinama priklausomybe nuo meilės, kadangi susijusi su santykiais tarp vyro ir moters.

Kaip jau buvo sakyta, nuosavi norai ir poreikiai nutylimi, užgniaužiami iš baimės, kad sukels partnerio nepritarimą.

• Kai jis neatsako į žinutę, jaučiama baimė. Aš padariau kažką ne taip;
• Jeigu draugai atšaukia susitikimą, jaučiu tikrą neviltį ir jaučiuosi apleistas, paliktas;
• Retai garsiai išsakau savo poreikius, su viskuo sutinku, kad nuo manęs nenusigręžtų;
• Kai tėvai nepritaria mano poelgiams, prarandu sugebėjimą ką nors daryti;
• Man atrodo, kad niekas kitas negali mylėti taip stipriai, kaip aš.

Vaikystėje mes buvome priklausomi nuo suaugusių, mums buvo būtinas pritarimas, žvelgėme į tėvus kaip į veidrodį. Su manimi viskas gerai, mama? O suaugę, ieškome artumo, tačiau tuo pat metu išsaugome asmeninę erdvę. Ramiai persijungiame iš vienos būsenos į kitą. Bet jeigu vystymasis buvo pažeistas, autonomija ima kelti baimę. Ir sumažėja toji baimė tik santykiuose.

Emocinės priklausomybės požymiai

• Jūs reguliariai ignoruojate savo interesus ir planus kitų žmonių labui;
• Kilus minčiai, kad jus paliko, jaučiate stiprią baimę;
• Kiti žmonės nepajėgūs taip stipriai mylėti ir taip ištikimai draugauti, kaip jūs;
• Santykiuose su draugais ir partneriu esama įtampos. Baisu padaryti ką nors ne taip;
• Sudėtinga garsiai įvardinti savo poreikius, ypač jeigu jie nesiderina su partnerio lūkesčiais. Geriau nutylėti, nei susipykti;
• Bet koks atitolimas suvokiamas kaip krachas;
• Jums sudėtinga susitaikyti su mintimi, jog partneris turi savų planų. o, ką jei ten bus įdomiau, nei su manimi?
• Barnio metu kyla noras tuojau pat viską sugrąžinti „kaip buvo”. Skambučiai ir žinutės darosi įkyrūs. Partnerio noras padaryti pauzę ir pagalvoti, suvokiami kaip pabaiga, kuriai reikia priešintis;
• Nežinomybė nepakeliama, iš čia – siekis išsiaiškinti santykius ir įsitikinti, kad viskas gerai, jus myli;
• Jūsų bendravime su partneriu esama manipuliacijų, tikėjimo, kad partneris pats turėjo susiprotėti;
• Gyvenimas be santykių atrodo beprasmiškas – jokių emocijų ir įspūdžių.

Kokios priklausomo elgesio priežastys?

Kai vaikas gauna suaugusių pripažinimą, jo emociniai poreikiai patenkinami. Mama sveika ir jai pakanka jėgų ne tik rūpinimuisi, bet ir kontaktui – šiltam, su meile. Vaikas užauga, turėdamas tvirtą ir saugų prisirišimą. Ramiai paleidžia objektą ir atitolsta pats, kad leistųsi tyrinėti pasaulio. Suaugęs jis patiria naujų įspūdžių, ištveria vienatvę ar mėgaujasi artumu be siaubo, kad visa tai tuojau pasibaigs.

Nerimas, baimė ir kabinimasis už suaugusio prasideda tada, kai mažylis neturi patenkinamo kontakto su mama. Kai lieka vienas. Į jo verksmą nereaguoja, prižiūri jį automatiškai, be emocijų. Tėvai neprieinami, kai reikalingas palaikymas. Sutrinka sveikas prisirišimo jausmas. Psichologinė trauma sustabdo autonomijos vystymąsi. Vaikas sunkiai atsiskiria, kad galėtų tyrinėti pasaulį. Vis dairosi atgal, bijodamas prarasti tėvus.

O pakui jam reikia partnerio, kuris visą laiką būtų šalia. Savarankiškumas ir nepriklausomybė teikia skausmą. Jau suaugęs žmogus tebesižvalgo į tėvus, draugus, sutuoktinius, trokšdamas išgirsti: „Tu geras”. Tačiau negali iki galo to priimti, jam šito reikia vis iš naujo ir iš naujo.

Vaikai, su kuriais buvo blogai elgiamas, emociškai stipriai prisiriša prie tėvų. Svarbiausia sveikos psichikos vystymosi sąlyga – kad motina pilnai patenkintų mažylio poreikius. Kad vaikas pergyventų infantilios priklausomybės būseną. Tada įmanomas perėjimas į brandžią priklausomybę, kurioje yra vietos ir artumui, ir autonomijai. Jeigu meilės ir saugumo atmosferos nėra, vaikas imasi gynybinės elgesio taktikos.

Suaugusiame gyvenime tai pasireiškia kaip sunkumai santykiuose, tendencija imti, o ne duoti. Žmogus suvokia save ir aplinkinius dviem kraštutinumais: arba geras, arba blogas. Negali pakęsti klaidų ir netobulumo – nusivilia ir atmeta. Pastoviai ieško idealaus objekto.

Gydymas

Gydyti emocinę priklausomybę geriau su specialistų pagalba, psichologinių knygų skaitymo nepakanka. Priklausomybė susiformavo kontaktuojant su kitais žmonėmis, dėl to gydoma ji formuojant naują, saugų prisirišimo tipą. Terapeutas gali kuriam laikui tapti „resursų turinčiu tėvu/motina, kurių žmogus neturėjo vaikystėje.

Teks kruopščiai dirbti, susifokusuoti į save ir susiformuoti kitą požiūrį į autonomiją. Prisiminkite savo interesus ir pomėgius. Suraskite laiko šitai veiklai.

Aprašykite save. Kokių turite savybių? Ką mėgstate, ko nemėgstate? Ką jaučiate, kai skaitote „gerą sąrašą”? Kokius pojūčius sukelia „blogas”? Ką manote apie mintį, jog abu šie sąrašai – tai jūs?

Aprašykite objektą, nuo kurio priklausote. Ką jaučiate, kai jis demonstruoja savybes, kurias jūs traktuojate kaip blogas? Draugė atsisakė susitikti? Ji nori nutraukti santykius, ar baimė diktuoja tokį traktavimą?

Stebėkite, ką jaučiate, kai santykiuose didėja nerimas ir įtampa. Kas skatina beviltiškai kabintis į partnerį? Kokie įsitikinimai slypi po šituo noru – „aš – blogas žmogus”, „mane vėl paliks”?

Ką atsakysite savi vidiniam kritikui?

Sugalvokite alternatyvų elgesio planą. Kunkuliuojant jausmams, labai sunku nepulti aiškintis santykių – koks užsiėmimas galėtų jus šiuo atveju prablaškyti? Iš pradžių teks atlaikyti nerimą, baimę, tačiau laikui bėgant, įgijus praktikos, visa tai ims silpti.

.