Kas mus išties mylėjo – šitą kartais pavyksta suprasti tik kai gyvenimas eina rudeniop. Būtų geriau tai suprasti anksčiau, žinoma, kol dar galima ištaisyti klaidas ar tiesiog pasikalbėti. Tik labai dažnai to žmogaus jau nebėra. Žmonės kažkur išeina vienas po kito, o mums ta išėjimo tvarka ir eilė nežinoma…
Mergaitę labai mylėjo tėtis. O patėvis buvo atgrasus. Amžinai susilaižęs, pedantiškas it laidojimo biuro darbuotojas. Mergaitė negalėjo jo pakęsti, šito patėvio. Jis amžinai lindo prie jos su savo pamokymais. Akiplėšiškai tikrino dienoraštį. Vis bambėjo ir bambėjo. Gaudė ją nekaltai sumelavus, reikalavo būti sąžininga, įvairias pamokomas istorijas pasakojo kaip kokiai neprotaujančiai idiotei. Lydėdavo į mokyklą, nes būdama paaugle mergaitė kartais pabėgdavo iš pamokų. Vertė užsiimti muzika, nors pats neturėjo jokios klausos. Ir tikrino, kaip ji lanko muzikos mokyklą.
Net mamą tai erzino, ji vis ragino: atsikabink tu nuo jos. Ko prikibai? Tegu vaikštinėja su draugais, kurių galų nuvažiavai ieškoti jos į tuos kiemus? Sugrįš, kur ji dėsis. O močiutė apskritai vadino patėvį ožiu. Už akių, savaime aišku. Tik mergaitės akivaizdoje.
O tėtis mergaitę mylėjo. Kartą per pusę metų ji važiuodavo pas tėtį į didelį miestą savaitei-kitai. Štai su tėčiu išties buvo super! Ir su jo nauja žmona. Gyveno jie turtingai, o patys buvo labai linksmi. Galima buvo daryti viską, ką nori. Tėtis irgi vadino pasibjaurėtiną patėvį ožiu ir dar visokiais žodžiais, kai mergaitė pasiskųsdavo. Tėtis buvo priverstas išeiti iš šeimos, taip jau susiklostė, sutiko kitą moterį. Tačiau savo mergaitę labai mylėjo. Kartais duodavo pinigų ar pripirkdavo madingų daiktų. Kartą į pusmetį. Alimentų, tiesa, nemokėjo. Tokios buvo jo pajamos – nepastovios. Tačiau du kartus per metus, reguliariai, pasikviesdavo dukrą pas save ir jie labai linksmai leido laiką.
Visi mergaitę mylėjo, vien tik patėvis buvo bjaurus ir atgrasus, pastoviai nuodijo gyvenimą. Mama irgi apgailestavo, kad padarė klaidą. Ir močiutė ją visokeriopai palaikė.
Kartą mergaitė tiek įniršo ant patėvio už įkyrų kišimąsi į jos gyvenimą, kad netgi palinkėjo jam nudvėsti. Na, nieko, pasitaiko. Patėvio veidą išmušė raudonos dėmės, paskui visas išblyško, paskui jis numojo ranka ir išėjo. Ir vėl ėmėsi savo. Prisikabino dėl rūkymo, iškratė iš kuprinės vadovėlius, ieškodamas pakelio cigarečių.
Tai ilga istorija. Mergaitė užaugo, išsimokslino – patėvis privertė stoti. Ir mirė, kai ji jau užbaigė universitetą, dar suspėjęs apmokėti jai mokslus. Mergaitė pernelyg ir nepergyveno, neverkė. Patėvis atrodė jai senu, keturiasdešimt šešerių metų svetimų „diedu”. Iki gyvo kaulo įkyrėjusiu.
Ji viską suprato gerokai vėliau. Kaip pati sulaukė keturiasdešimties. Ir kai susimąstė, kas gi ją gyvenime mylėjo. Nuoširdžiai mylėjo. Kaip mokėjo, taip ir mylėjo. Ir žinote, iš visų žmonių tik patėvį ir teprisiminė. Kaip jis stovėjo su savo tvarkingu kostiumu bei kaklaraiščiu ir žiūrėjo: pasiekė ji mokyklos duris, ar ne? Galbūt jis laukė, kad ji atsigręš ir pamojuos ranka? Na, tiesiog mostelės, atsisveikindama. Tačiau ji niekada nemojavo. Taip ir neatsisveikino nė karto…
Tas, kuris nuoširdžiai myli – tasai rūpinasi. Tačiau kažkodėl niekas šio paprasto meilės požymio nemato ir nevertina. Tik gerokai vėliau supranta, kas juos gyvenime iš tikrųjų mylėjo…
