Kol mes esame maži, tėvai mums būna kaip dievai. Atrodo, iš jų galima imti pavyzdį visur ir visada. Tik suaugę mes suprantame, kad taip nėra. Nesąmoningai kartodami savo tėvų elgesį, suaugusieji bendraudami vieni su kitais ir su vaikais vaidina tam tikrus sąlyginius vaidmenis: gero ir blogo policininko, etalono, draugo, viršininko ar vaiko. Portalo Psychologies.rupsichologė Jana Leikina išskiria penkis vaidmenų modelius, būdingus beveik kiekvienai šeimai.
1. Viršininkas
Grynu pavidalu vaidmenų modelių pasitaiko retai. Suaugusieji gali keistis vaidmenimis arba koreguoti savo elgesį, priklausomai nuo situacijos. Tėvai, kurie nori išsaugoti sveikus santykius šeimoje, vaidina tai blogą policininką (griežtą ir reiklų), tai gerą policininką (švelnų ir supratingą). Bet taip būna ne visada. Vienas populiariausių tėvų vaidmenų yra viršininko.
Tėvas, pasiekęs karjeros aukštumas ir įpratęs, kad pavaldiniai jo klausytų, siekia to paties ir namuose. „Namų bosu“ paprastai virsta ir tas vyras, kurio žmona yra vaiko auginimo atostogose. Šeima nuo jo priklauso finansiškai, mato jį tik vakarais ir savaitgaliais, todėl jam patogu vaidinti šį vaidmenį.
Komanduoti gali ir vieniša motina. Jai tenka per sunki abiejų tėvų našta, ji per daug pavargsta ir neturi jėgų gilintis į vaiko kaprizus. Taip elgiasi ir hiperaktyvių vaikų tėvai.
Labai dažnai suaugę kopijuoja savo tėvų elgesį – net labai šaltų ir despotiškų. Moteris gali elgtis su savo dukra griežtai ir abejingai, bet, atsiradus anūkams, gali tapti švelni ir mylinti.
Dažniausiai vaikai idealizuoja savo tėvus, tačiau galimas ir priešingas variantas: „Niekada netapsiu tokia kaip motina“, „Mano vaikams neteks to patirti.“
2. Infantilus
Šį vaidmenį paprastai vaidina tie, kurie skubotai priėmė svarbų gyvenimo sprendimą ir nespėjo prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Moteris, pagimdžiusi per anksti ar partnerio reikalaujama, nebus pasirengusi motinystei. Ji jaučiasi situacijos įkaite, yra pasimetusi ir tik artimųjų padedama gali susidoroti su savo užduotimi. Taip pat jaučiasi ir tėvystei nepasirengęs vyras. Jis nenori prisiimti atsakomybės ir pats yra kaip vaikas.
Atsakomybė – pagrindinis bruožas, skiriantis vaiką nuo suaugusiojo. Ir šis bruožas ne visada priklauso nuo amžiaus. Kai kurie žmonės sugeba taip ir neišaugti iš savo vaikystės „mažosios princesės“ ar „mažojo princo“.
Vaikų namų auklėtiniai neturi iš kur perimti tėvo vaidmens, todėl savo šeimoje neretai toliau vaidina vaikus.
Tėvai gali keistis vaidmenimis su vaikais, pavyzdžiui, kai pagyvenę tėvai manipuliuoja vaiko dėmesiu, o infantilių tėvų vaikai būna priversti labai greitai suaugti.
3. Niveliuotojas
Tokį vaidmenį atlieka šaltas ir atsiribojęs tėvas ar motina, kuri neturi kada skirti dėmesio vaikams, nes per daug užsiėmusi savimi. Niveliuotojas paprastai laiko silpnumu švelnumą, lytėjimo kontaktus ir pagyrimus. Iš tokių tėvų galima tikėtis pagyrimo tik už aukso medalį ar taurę varžybose, bet ne už pastangas ir gerą rezultatą per treniruotes.
Toks tėvas žiūri į vaikus kaip į dar vieną šansą savo troškimams pildyti. Tai yra didžiausia jo auklėjimo klaida. Niveliuodami ribas tarp savęs ir vaiko, tėvas ar motina nesuteikia jam teisės tapti savarankiška asmenybe. Net mažas vaikas turi savo poreikių, svajonių, problemų, troškimų, patirties. Jį giliai skaudina tėvų lyginimas su kitais: „Kaimynų berniukas mokosi vienas dešimtukais, o tu?“, „Tavo metų jau buvau ištekėjusi.“
Svarbus tėvų uždavinys yra paaiškinti vaikui, kad jis turi kartkartėmis pranokti save, o ne kažką kitą, ir leisti jam suprasti, kad turi teisę pats pasirinkti kelią.
4. Auka
Jeigu vienas tėvų vaidina aukos vaidmenį, vaikas auga su kaltės jausmu už įvykius ir aplinkybes, kurių pats niekaip paveikti negali. Motina kaltina vaiką, kad ji atidavė jam visas jėgas ir neištekėjo antrą kartą, nors asmeninio gyvenimo atsisakymas buvo jos vienos pasirinkimas.
Auką tėvas gali vaidinti, kai išgyvena vidutinio amžiaus krizę, iškrenta iš įprastų vėžių, praranda darbą, apgaudinėja žmoną, piktnaudžiauja alkoholiu, neskiria vaikui dėmesio ir daugiausia užsiima savęs gailėjimusi. Toks elgesys traumuoja vaiką.
Kenčia ir hipochondrikų vaikai. Vaikas stengiasi padėti tėvui, nuoširdžiai jo gailisi, o užaugęs supranta, kad jo liga buvo tik manipuliacija.
Maži aukų vaikai nežino, kaip pavadinti tuos jausmus, kuriuos jie išgyvena, bet emocijos niekur nedingsta. Tą baimę, skausmą, pyktį, kaltę, apmaudą, pažeminimą suaugę jie atsineša į savo šeimas.
5. Draugas
Tėvas draugas – idealus vaidmenų modelis, kuriame suderintos blogojo ir gerojo policininkų ypatybės. Tokių tėvų vaikai žino, kad motina ar tėvas draudžia kažką ne iš užgaidos, bet dėl to, kad tai yra iš tikrųjų kenksminga ar pavojinga. Jie žino, kad už pastangas jų laukia pelnytas apdovanojimas, o už blogus poelgius – teisinga bausmė.
Tėvas draugas rimtai žiūri į vaiko problemas, suteikia jam galimybę išreikšti save. Jis myli vaiką, bet išlaiko pusiausvyrą tarp draugystės ir savo autoriteto.
Tokios šeimos pagrindas – meilė, pagarba ir supratimas. Tėvai vaikams skiria daug dėmesio, o vaikai jais pasitiki. Jie rodo vaikui pagarbaus bendravimo tarp suaugusiųjų bei vyro ir moters santykių pavyzdį.
Draugo vaidmuo prieinamas kiekvienam, kas pasirengęs skaitytis ne tik su savo, bet ir svetima asmenybe.
Savo šeimos santykiai mums atrodo norma, bet išvengti klaidų ateityje gali padėti tik kitų šeimų stebėjimas. Kartais verta pasimokyti ir iš svetimų klaidų.
