Visi mes svajojame sutikti gyvenime tikrą meilę. Kartais ji dar vadinama idealia, nors neretai pasižiūri iš šalies į įsimylėjėlių santykius ir nesupranti, kaip apskritai visa tai galima vadinti meile – ir pykstasi, ir barasi, bet jeigu jų pačių paklausi – abu laimingi. Tai kas gi ta ideali meilė, kaip ją atskirti nuo savitaigos ir saviapgaulės?
Šiuo klausimu galima kreiptis į psichologus, jei jau seniai sudarė taisyklių įsimylėjusiems sąvadą.
Pirmiausiai meilė turėtų būti ištikima. Išties mylintiems žmonėms net mintis nešauna, jog partneris gali nuklysti į kairę, kadangi jie tiksliai žino, partneriui gera tik su jais. Lygiai taip pat ir pačiam/pačiai nekyla mintis apie neištikimybę, juk bet koks kitas žmogus visais punktais pralošia mylimiesiems.
Idealia meile niekada neabejojama. Šitą klaidą dažniausiai daro merginos: „O tu mane myli?”, „Tu manęs nemyli!” – šitos frazės sugriovė ne vieną milijoną santykių. Niekada jų netarkite. Jeigu esate tikri/tikros savo išvada (nemyli!) – paprasčiausiai išeikite. Nereikia kamuoti mylimo žmogaus.
Meilė turi būti suprantanti. Partneriai su supratimu žvelgia į vienas kito privalumus ir trūkumus, palaiko ir padeda bet kokiuose sumanymuose ir yra patys artimiausi žmonės – visame kame.
Meilė turi būti viską atleidžianti. Mylimam žmogui galima atleisti bet kokią klaidą ir netgi tyčinį veiksmą, jeigu jis buvo padarytas dėl nežinojimo.
Meilė turi būti komfortiška. Mylintys žmonės gali be perstojo plepėti apie viską pasaulyje, gali valandų valandas tylėti, vaikštinėdami po parką, susikibę už rankų ar žiūrėdami televizorių. Mylintys žmonės komfortiškai jaučiasi netgi palapinėje po tropikų liūtimi, netgi priėmime pas karalienę, netgi Nobelio premijos įteikimo ceremonijos metu.
Jei laikysitės šių paprastų taisyklių, paversite savo meilę idealia visais atžvilgiais ir nugyvensite ilgą, ramų, džiaugsmo kupiną gyvenimą.
