Iš kur atsiranda “Guru”?

Šiuolaikinį pasaulį užtvindė “Guru”. Jie viską žino ir visada pasiruošę pasidalinti “greitu keliu į laimę”. Ne už ačiū, savaime suprantama. Tai ir madingi “koučeriai” ar superpsichologai, kurie surenka stadionus gerbėjų, ir bobulės būrėjos ar raganos, ir įvairaus plauko šamanai iš egzotiškų šalių. Kas gi jie iš tikrųjų? Iš kur jie atsiranda ir kodėl jų kalbos tokios įtikinančios?

Iškart pasakysiu, kad iš tiesų esama žmonių, kurie pašventė save dvasiniam keliui, išminties įgijimui ir yra pasirengę pasidalinti tuo su kitais, padėti aplinkiniams surasti save. Tačiau tai ne karingi švietėjai, jie nebruka per prievartą savo pažiūrų, nesistengia bet kokia kaina pakeisti pasaulio. Jie tiesiog gyvena ir ačiū jiems už tai. O kalba dabar eis ne apie Guru, o apie “Guru”.

Psichologinių problemų turinčiam žmogui labai bloga. Susilpnėja ir emocinis, ir intelektualinis fonas. Kalbant paprasčiau, jis tampa labai lengvu grobiu. Ir būtent tokį grobį medžioja įvairaus plauko “Guru”. Pradedant kaimo “raganomis” bei “žiniuonėmis”, baigiant parapsichologais ir pseudo psichologais.

Kuo gi paperka tokie “Guru” savo auditoriją? Paprastais ir aiškiais atsakymais, patarimais, tinkančiais visiems gyvenimo atvejams, “greitais ir efektyviais”.

Yra tarp jų, žinoma, ir grynų sukčių, kurie patys niekuo netiki, išskyrus pinigus ir kikena iš savo aukų, tuos pinigus numelžę. Tačiau kad taptum sėkmingu “Guru”, gero liežuvio nepakanka. Kad žmonės patikėtų tuo, ką kalbi, reikia pačiam nuoširdžiai tuo tikėti. Pačiame žmoguje turi degti ugnelė, maitinanti jo charizmą.

Būtent dėl to kai kurie žinomų sektų vadai patys balansuoja ant beprotybės ribos ar netgi turi psichiatrų diagnozes.

Tačiau su didesne tokių “dvasinių lyderių” dalimi situacija šiek tiek kitokia.

Jeigu vaikas vaikystėje buvo traumuotas, ši trauma gali išlikti visam gyvenimui. Jei tik, žinoma, su ja nieko nebus daroma. Neretai ji tampa ta smiltele, kuri patenka į kriauklę ir kurią kriauklėje gyvenantis moliuskas sluoksnis po sluoksnio padengia perlamutru. Panašiai su traumuotu žmogumi – aplink jo esminę problemą kuriamas visas jo gyvenimas.

Yra du labiausiai paplitę variantai. Pirmasis – tai agresija, kai žmogus išlieja savo skausmą visiems aplinkui. Antrasis – autoagresija, kai žmogus ima griauti pats save. Tai pačiai kategorijai galima priskirti priklausomybę arba adikciją, moksliškai tariant. Tai gali būti lėta savižudybė naudojant cheminius preparatus ar destruktyviai elgiantis.

Kiti mechanizmai jau seniai ištyrinėti ir įtraukti į “psichologinių gynybų” sąrašą, ir jie mums čionai neįdomūs.

Mūsų atveju galime stebėti pakankamai paprastą konstruktą. Žmogus stengiasi save įtikinti, kad jo trauma ir būsena yra norma. Jis kenčia, reiškia, kentėti yra gerai. Jis jaučiasi kaltas, reiškia, jaustis kaltu – teisinga. Jis laiko save skolingu, jaučia kažkokią pareigą, reiškia, visi kiti irgi kažką skolingi ir įsipareigoję.

Paskui jis eina dar toliau. Jeigu savęs įtikinėjimą galima pavadinti kompensacija, tai sekantys jo veiksmai bus jau hiperkompensacija. Jis pradės skleisti savo įsitikinimus pasauliui. Visi privalo kentėti. Visi privalo jaustis kaltais. Visi privalo…

O jo vidinis skausmas, nesiliaunantis noras jo išvengti, jį nuslopinti, susilpninti kaip tik ir tampa ta kibirkštimi, iš kurios įsiplieskia jo nuoširdūs įsitikinimai ir charizma. Būtent dėl to šie žmonės sugeba įtikinti.

O žmonės pas juos eina. Ir kartu su žmonėmis ateina įsitikinimas, kad aš teisus. Ateina reikalingumo, kartais netgi didybės pojūčiai. Ateina pinigai, kartais ir seksas. Ir visa tai pavirsta jo pjedestalu.

Ir štai jie jau skelbia savo destruktyvias erezijas visam pasauliui. Kartais socialiniuose tinkluose, kartais net į televizorių įsiropšti pasiseka. Į visus prieštaravimus atšauna: “Juk šitiek žmonių pas mane ateina, aš negaliu klysti”. Į visus logiškus argumentus atsako agresija ar paniekinančiu “Jūs iki manęs dar nepriaugote”.

O jeigu pažvelgsime net į patį aukščiausią pjedestalą? Jei nuplėšime melagingų žodžių ir prasmių apdangalus? Ką pamatysime?

Vis tą patį mažą traumuotą vaiką, kuriam trūksta meilės ir šilumos. Kuriam skauda ir baisu. Tiesiog kovoja jis su tuo skausmu ir baime štai tokiu čia aprašytu būdu. Kitų žmonių sąskaita. Bando gauti meilės, o gauna surogatą, kuriuo taip niekada ir nepasisotins.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *