Iš kur kilę mūsų kompleksai?

Sakysite, kad iš vaikystės? Tačiau mažai kas nutuokia, kodėl ir kokiu momentu visos situacijos įsirėžia į vaikišką atmintį. O šį klausimą išspręsti yra labai svarbu, kad ateityje nesukurtume problemų

„Gerais norais pragaras grįstas“, – su šiuo tvirtinimu sunku nesutikti, pažvelgus į metodus, kuriais tėvai vaikams perša destruktyvias mintis.

Ir juk aštuoniasdešimt atvejų iš šimto visa tai daroma su pačiais geriausiais ketinimais, norint viską padaryti taip, kaip reikia ir išauklėti „teisingą“ žmogų.

Vienas būdų pasėti vaiko psichikoje gausybę kompleksų – panaudoti kaltės jausmą.

Nesąmoningas įpiršimas

Nesąmoningai piršdami vaikui kaltės jausmą, tėvai naudoja tokius posakius: „Man nereikia tokio blogo vaiko“, „Aš tau viską darau, o tu….“, „Iš tavęs vien problemos…“ „Kaip tu man atsibodai…“ ir pan.

Manoma, kad vaikas, išgirdęs šiuos priekaištus, pajus kaltę dėl to, kad nepateisino tėvų lūkesčių ar padarė kažką ne taip ir pajus norą pasitaisyti, tapti „geru berniuku“ ar mergaite. Atrodytų, kas čia blogo? Blogai, kad tokiu būdu realizuojama gana žiauri direktyva „negyvenk“.

Vaikas ima save priimti kaip naštą tėvų gyvenime, kaip jų amžiną skolininką už tai, kad suteikė jam gyvenimą, kad rūpinosi ir prižiūrėjo. Ir kaip skolininkas jis turi amžinai mokėti už skolas, tapęs tokiu, kokį jį nori matyti tėvai. Ką jau ir kalbėti, kad tokios skolos, kaip „gyvenimo dovana“, apmokėti neįmanoma, o kankintis šioje situacijoje galima iki begalybės.

„Nedidelė“ apgavystė

Prieš naudodami šį metodą pagalvokite. Tai savotiška psichologinė apgavystė. Tokiu būdu perkeliate ant vaiko pečių atsakomybę už savo problemas. Jūs lyg sakote jam: „Štai tu pasirodei pasaulyje ir mane iš karto užklupo sunkumai.“ O tada: „Tu man atsibodai, nereikalingas, pavargau nuo tavęs, nežinojau, kad tu toks blogas ir t.t.“

Bet juk vaikas nedalyvavo priimant sprendimą dėl jo pasirodymo šiame pasaulyje. Palikti palikuonių buvo jūsų pasirinkimas ir atsakomybė dėl to yra tik jūsų. Todėl nelaukite dėkingumo už tą naštą, kurią patys prisiėmėte ant savo pečių ir būkite dėkingi likimui už tą vaiką, kurį turite, o ne už idealųjį atvaizdą, kurį susikūrėte vaizduotėje.

Dar vienas pavojus – kad vaikas dėl savo nesusiformavusios sąmonės gali nuspręsti, jog būtų geriau, jei jo išvis nebūtų.

Tuomet mama turėtų laiko pažiūrėti televizorių, paskaityti knygą, pailsėti. Vienintelis sprendimas šioje situacijoje yra savižudybė, bet vaikui tai neįmanoma. Todėl jis savinaikos programą ima realizuoti dažnomis ligomis, traumomis, o ūgtelėjęs – narkotikais ar alkoholiu. Juk vaikas suvokia savo gyvenimo vertę pagal tai, kiek laimės ir džiaugsmo jis teikia aplinkiniams.

Ir galiausiai panašūs metodai mažam žmogučiui gali užverti visus kelius į savirealizaciją. Jis stengiasi „atiduoti skolą“ tėvams, visur atitikti jų reikalavimus ir norus. Bet tėvų įsivaizdavimas apie vaiko gabumus ir galimybes toli gražu gali visai neatitikti realybės.

Savo laiku Karlas Gustavas Jungas yra rašęs: „Vaikus orientuoja į tai, kad jie pasiektų būtent to, ko nepasiekė jų tėvai, jiems priskiria ambicijų, kurių tėvai taip ir nesugebėjo realizuoti. Tokie metodai pagimdo pedagoginius monstrus“.

Ir vaikas, priimdamas tėvų pasirinkimą, atsiduria aklagatvyje. Visą gyvenimą dairydamasis į mamą su tėčiu, jis taip nieko ir nepasiekė gyvenime, o galiausiai iš tėvų gauna priekaištų dėl to, kad nesugeba spręsti savo problemų ir atsakyti už savo bei artimųjų gyvenimą.

Bausmės troškimas

Labai dažnai vaikai, jaučiantys kaltę dėl savo pačių egzistavimo ir besistengiantys nuo to jausmo išsivaduoti, puola į kraštutinumus. Pagal vaikų psichologų pastebėjimus 90 proc. sunkių paauglių – tai nemylėti vaikai, jaučiantys pasąmoningą kaltę prieš savo tėvus.

Ir tik atskirais atvejais galima kalbėti apie įgimtą psichikos patologiją. Demonstruodami aplinkiniams provokacinį chuliganišką elgesį, jie pasąmoningai stengiasi patirti bausmę.

Visiems žinoma, kad bausmė mažina kaltės jausmą ir tokie vaikai stengiasi atsikratyti vidinės nesąmoningos įtampos nesąmoningai parinkdami momentus, kada galima jaustis kaltam dėl kokio nors konkretaus dalyko. Išdaužei langą – tu kaltas – tave apibarė, nubaudė. Viskas suprantama. Tu gimei – tėvai pavargo (įdėjo daug pastangų, pinigų ir t.t.) – tu kaltas. Tokia metamorfozė ne visada suprantama ir suaugusiesiems, o vaiko psichikai su ja susitvarkyti neįmanoma.

Liūdnos pasekmės

Ryškus kaltės jausmo komplekso, griaunančio gyvenimą, pavyzdys – Holivudo aktorės Jennifer Aniston istorija. Nuolatinės nesėkmės asmeniniame gyvenime pavertė ją iš „žymios“ į „liūdnai žymią“. Būtent todėl, kad ji nemėgsta pasakoti apie savo vaikystę, galima atkreipti dėmesį į jos santykius su motina.

Žvaigždės tėvai išsiskyrė, kai jai buvo devyneri. Tėvas vedė kitą moterį, motina liko viena. Nepatyrusi sėkmės nei profesiniame, nei asmeniniame gyvenime, moteris neleisdavo dukrai žiūrėti televizoriaus, nes…

„Supratu, kad skamba kvailai – todėl, kad mano tėtis tuo metu vaidino seriale „Mūsų gyvenimo dienos, – pasakojo Aniston. – Nepatikėsite, man neleido eiti į kiną iki dvylikos metų“.

Veikiausiai motinos akyse dukra buvo nesėkmės priežastis ir kankinantis prisiminimas apie buvusį vyrą: motina laikė mergaitę siaubingai negražia ir visiems nuolat dėl to skundėsi.

Net stulbinama sėkmė seriale „Draugai“, kuris Jennifer pavertė jaunų merginų stabu, nesuteikė jai pasitikėjimo savimi.

„Net su namų veidrodžiu turiu keistus santykius – tarp meilės ir neapykantos. Kai kuriomis dienomis patinku sau daugiau nei kitomis“, – guodėsi aktorė.

Net dvylika metų aktorė nebendravo ir net nekalbėjo telefonu su savo motina – matyt, tokiu būdu stengėsi pamiršti viską, kas jai buvo nutikę vaikystėje.

Direktyva „negyvenk“ sąmonėje realizuojasi dviem keliais. Vienu atveju vaikas gauna nurodymą „negyvenk savo gyvenimo, gyvenk manąjį“. Kitu – „tavo gyvenimas trukdo manajam“. Pirmuoju variantu suaugęs žmogus ims laikyti save nieko vertu, nieko nesugebančiu. Jis turės nuolat įrodinėti, kad yra kažko vertas, kad kažką reiškia, kad gali būti mylimas ir gerbiamas.

Nesulaukęs pakankamų savo svarbos „įrodymų“, negavęs meilės ir pripažinimo, jis puola į gilią depresiją, ieško paguodos alkoholyje, narkomanijoje, sprendžia problemą savižudybe. Toks pats scenarijus tinka ir vaikams, įsitikinusiems, kad visą gyvenimą jie trukdė tėvams, atnešė jiems rūpesčius ir problemas.

Taigi būkite atsargesni kalbėdami, mieli tėvai. Ir atsiminkite, pagrindinė skriauda vaikui – tikros šilumos ir jausmų nebuvimas. Išmokite mylėti savo vaikus tik dėl to, kad jie – jūsų vaikai!

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *