Buvau ne per seniausiai pas tėvus. Velykas šventėme. Puiki šventė, be to – baigėsi pasninkas, stalas lūžta nuo skanėstų. Atėjo laikas atsisveikinti, ir mama klausia:

-Tu valgai šaltieną?

-Ne, aš jos nemėgstu.

-O kiek tau įdėti?

Aklavietė. Pasimečiau ir netgi sužiurau į brolį, ieškodama pritarimo. Gal kažkaip nesuprantamai paaiškinau mamai? O brolis tik šypsojosi, atseit, pas mus taip priimta.

Atsakiau dar kartą: „Šaltienos man nereikia, aš jos nemėgstu ir nevalgau”.

Ir atsipalaidavau. O veltui. Veltui patikėjau, veltui nepakontroliavau, kadangi atspėkite, ką radau namuose krepšyje po visais pyragais, margučiais ir kitu gėriu? Teisingai. Ją! Šaltieną!

Sakysite, o kas čia tokio? Na, rūpinasi mama savo sūneliu ir anūkėliais, pasirengusi atiduoti viską, o aš čia toks skeptiškas, straipsnius su tokiais pavadinimais rašinėju.

Galbūt jūs ir teisūs. Vieną kitą kartą galima ir pakentėti. Suprasti, nekonfliktuoti, numoti ranka…

O jeigu atvirai – iki kokios ribos jūs pasirengę suprasti, nusileisti ir nekreipti dėmesio? Žinote, kuo tai baigiasi? Tuojau papasakosiu.

Tyrimai parodė, kad yra visa eilė faktorių, kurie tiesiogine šio žodžio prasme išveda žmogų iš proto. Tai ne vaizdingas posakis, tai – šizofrenija. Kai mama sako, kad tave myli, o pati atstumia. Rankomis, žvilgsniu, kietai sučiauptomis lūpomis. Klasikinis „dvigubas signalas”. Vaikas negali suvokti jo viso ir suranda atramą vienoje tokio prieštaringo signalo dalyje. O antrą ignoruoja, ir psichika skyla į dvi dalis.

Ir antras ne mažiau svarbus tyrimas, gana žiaurus. Pasirodo, jeigu mūsų nepastebi – žmogui tai baisiausias dalykas. Baisiau už bausmes, pyktį, nuvertinimą. Eksperimento metu didelė žmonių grupė ignoravo vieną bandomą žmogų. Visiškai. Apsimetė, kad jo apskritai nėra. Po kurio laiko eksperimento dalyviui pradėjo reikštis šizofrenijos požymiai.

O dabar detaliau panagrinėkime tokią mielą tokios mielos mamytės elgesį.

Iš pradžių ji tarsi skiria dėmesį ir klausia, ar valgau aš šaltieną. Nuostabu. Mane mato, manimi domisi, aš įsijungiu į pokalbį ir pasirengęs dalintis mintimis. Tačiau veiksmai – antrasis klausimas, o svarbiausia – šaltiena lauktuvių krepšyje – visiškai paneigia pirmą klausimą, pirmą signalą. Gaunasi, kad mano žodžiai ir veiksmai nedaro jokios įtakos kitam žmogui, jie neturi jokios reikšmės. Žmogus mane absoliučiai ignoruoja. Nevalingai iškyla klausimas: su manimi viskas gerai? Aš apskritai – egzistuoju?

Gerai, man jau 40. O jeigu žmogui 4? Ir mama jam – visas pasaulis, be kurio jis paprasčiausiai mirs? Net neįsivaizduoju realaus vaiko sutrikimo, sumišimo, kai jį štai šitaip sistemingai ignoruoja. Kas jam belieka? Tik tenkintis, ką duoda?

Meilė, rūpinimasis, švelnumas, aistra – viskas gali tapti smurtu ir prievarta, jeigu ignoruosime kito žmogaus atsakomąją reakciją. Žmonės kažkodėl labai dažnai, pagauti pačių šviesiausių jausmų, apie tai pamiršta. Ir deda lygybės ženklą: myliu, reiškia turiu teisę demonstruoti meilę bet kokiomis formomis.

Realybėje jausmai – tai vidiniai žmogaus pergyvenimai. Ir puiku, kai žmonės išgyvena vienodus jausmus ir yra pasirengę juos reikšti abipusiai. Tik, štai, problema: aš myliu mamą. Ir man malonu, kad ji myli mane ir manimi rūpinasi. Bet aš nemėgstu kai mane ignoruoja. Mane baugina, kad manęs nepastebi, gniuždo, prievartauja kažkokiais kilniais dalykais. Nuo tokio puolimo aš nemoku tinkamai gintis.

Nuo įniršio, pykčio, nuvertinimo aš galiu apsiginti. Sustabdyti. Išeiti, galų gale. O štai nuo „gerų” kito žmogaus jausmų aš apmirštu, bijau neatsargiais veiksmais juos sugriauti. Juk vaikystėje man ir daugumai jūsų visų tų skanėstų trūko. Konkrečiai mane galima buvo paimti plikomis rankomis ir daryti su manimi tai, nuo ko paskui labai ilgai negalėdavau atsigauti. Kadangi nesustabdžiau.

O kaip sustabdyti? Juk tai artimas, itin rūpestingas žmogus, jis įsitikinęs, kad daro gera. Suteikia nebeatitaisomą naudą. Ir šis pasitikėjimas šimteriopai padidina jo jėgą, pašalina gėdos apnašas, kurios paprastai lydi prievartą ir smurtą, jei kalbame apie sveikus, normalius žmones. O tada ir savo asmeninės erdvės ribų gynimui jėgų prireikia gerokai daugiau. Ir pasipriešinimo formą reikia pasirinkti tokią, kad „geradarys” neužsigautų. Rafinuota, labai rafinuota agresijos forma yra štai toks rūpestingumas. Kur kas subtilesnė ir rafinuotesnė, kur kas giliau prasiskverbianti ir sužeidžianti negu tiesioginė agresija.

Štai taip ir užauga vaikai, kurie dėl viso pikto atsisako bet kokių dovanų. Ir pagalbos. Ir rūpinimosi bei švelnumo. Nes nesaugu. Iš pradžių reikia trisdešimt aštuonis kartus patikrinti žmogų – ar ne prievartautojas tu, mielasis… Ir vis tiek iki galo niekada juo nepatikėti. Ir ruoštis atšokti nuo jo į šalį, vos tik kils menkiausias įtarimas.

Neretai tenka jau suaugusiame amžiuje iš naujo mokytis rizikuoti, prisileidžiant žmogų arčiau, išmokti mylėti, pačiam prisiartinti. Tam reikia drąsos ir jėgų. Nes praeityje įgyta patirtis niekur nedingsta, ji visada su mumis. Kaip toji šaltiena, nuo kurio atsisakinėji, atsisakinėji, o ji ir vėl ten viduje, sielos dugne.

.