Jeigu jūs ne armijoje ir ne kalėjime, visada galite išeiti

Keistas, į galvą nešaunantis faktas, tiesa? Jeigu už jūsų išėjimą numatytos sankcijos, numatytas koks nors “užmokestis” – susimokėkite ir išeikite. Paprasčiausiai išeikite. Jūs laisvas žmogus.

Negalima išeiti iš mokyklos, vaikų darželio – pagaus ir sugrąžins. Tenka mažam ir jau paaugusiam žmogui sugalvoti, kaip gi pasprukti iš tos bjaurios vietos. Vienintelis legalus būdas – susirgti. Tik šiuo atveju vaikas gali neiti į mokyklą ar darželį savo noru.

Iš vienos pusės – daugiau kaip 20 metų darželių, mokyklų ir universitetų įpratina, kad lankyti visa tai privaloma. Paskui lygiai taip pat privalai važinėti į darbą. Norisi tau to, ar nesinori, patinka, ar nepatinka. Tik jeigu jau visai nebegali, turi teisę neiti.

Iš kitos pusės – yra idėja, kad viską reikia užbaigti iki galo. Jeigu jau apsiėmei – tempk. Mėginti, svarstyti, rinktis, pirma įsižiūrėti ir tik tada nuspręsti “imu ar neimu” – negalima.

Įšokai į vandenį, nežinodamas, ar esama ten brastos, paaiškėjo, kad brasta ne tokia – iš upės išlipti atgal ant kranto negalima. “Jeigu jau apsiėmei – kapanokis”.

Išeiti – “blogai”, “gėda”, netgi “niekšiška”.

“Aš jau pažadėjau, jau pasakiau “taip”

Tačiau juk galima susimokėti netesybas, jeigu jos numatytos, ar tiesiog atsiprašyti ir išeiti.

“Aš nesusidorojau…” su išsikeltu uždaviniu, “nepatempiau” mokslų, nepadariau šios santuokos laiminga. Taip, kažkur iš tiesų nesusidorojau. O kažkur reikia pasidalinti atsakomybe ir įžvelgti realias savo įtakos ribas.

Tačiau pasilikti nelaimingoje santuokoje ar universitete, kuris akivaizdžiai netinka ir nepatinka vien dėl to, kad nereikėtų pripažinti nesėkmės – mažų mažiausiai kvaila.

“Aš blogai pasielgiau tų žmonių, kurie manimi pasikliovė, atžvilgiu. Atsisakyti jų paslaugų ar jų pačių, ar to, ką darome drauge su jais aš negaliu – tai bus blogas poelgis, aš pasijausiu kalta”.

Jūs nepateisinote lūkesčių. Pavedėte. Šito niekas nemėgsta. Visi norime būti tikri aplinkybėmis ir žmonėmis. Ir nemėgstame, kai įvyksta nesuplanuoti pokyčiai, kai kažkas pakeičia mūsų planus. Pykstame, įsižeidžiame, protestuojame. Yra didžiulis noras, kad pasaulis būtų stabilus ir prognozuojamas.

Ir tuo pat metu jūs turite teisę būti savimi, eiti savo keliu, išeiti iš ten, kur jums nepatinka.

Net jeigu kitas žmogus, su kuriuo esate poroje, “gerai elgiasi”, “stengiasi”, “dirba su savimi ir santykiais” – jūs vis tiek turite šią teisę. To žmogaus poreikis būti su jumis neįpareigoja jūsų būti su juo. Jeigu jums vis tiek blogai, bjauru, nuobodu, tuščia šiuose santykiuose, tai likti juose – reiškia toliau save griauti ir naikinti bet kokias perspektyvas. Tai reiškia, kad teks visą laiką slopinti savyje pasibjaurėjimą, susierzinimą, mėginant mylėti, kai nesimyli ir būti kažkuo kitu, tik ne savimi tuose santykiuose.

Kaip sakė satyrikas: “Gyvenimas trumpas. Dėl to reikia mokėti. Reikia mokėti išeiti iš nepatikusio filmo. Mesti šalin blogą knygą. Išeiti nuo blogo žmogaus. Nesiklostančius darbus reikia mesti šalin. Laikas brangesnis ir vertingesnis”.

Kol tupite neapkenčiamame darbe, kol gyvenate su nepakeliamu žmogumi, kol mokotės dalykų, kurie jūsų visiškai netraukia, gyvenate bute, kuris jums pasibjaurėtinas – pro šalį bėga jūsų gyvenimas.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *