Daug kas vienatvę suvokia kaip neigiamą dalyką. Juk žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė, kuriai reikia kontaktų su kitais. Nepaisant to, vienatvė turi teigiamų aspektų, kurių nederėtų pamiršti.
Laisvanoriška vienatvė, suteikianti džiaugsmo ir pasitenkinimo, gerina žmogaus sveikatą ir harmonizuoja jo vidinį pasaulį.
Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad vienatvę mėgstantys žmonės būna jautresni kitiems, geriau sugeba pastebėti aplinkinių troškimus, poreikius, baimes ir nerimą. Žmonės, kurie jaukiai jaučiasi vienumoje su savimi, geriau už kitus susidoroja su nervine įtampa ir stresinėmis situacijomis.
Nereikia pamiršti, kad kartais vienatvė gali būti skausminga – kai žmonės atsiriboja nuo realybės, nes jaučiasi nepajėgūs susidoroti su juos užgriuvusiomis problemomis. Toks atsiribojimas – neurotinis elgesys, kai žmogus sąmoningai ima vengti kontaktų su aplinkiniais.
Vienatvė gali būti ne tik neurotinė, bet ir sveika bei naudinga. Šiuo atveju žmogus pasitraukia nuo realybės, vengia bendravimo ir atsisako emocinių ryšių su aplinkiniais. Tai būna trumpalaikis įsigilinimas į savo vidinį pasaulį.
Kai mes sugebame skirti laiko bendravimui su savimi, maloniai pabūti vieni, mūsų organizmas gauna iš to daug naudos. Žmogus atgauna dvasinę pusiausvyrą.
Vienatvė ir vienišiai: tarp nesupratimo ir vidinės harmonijos
Rašytoja Anneli Rufus savo knygoje „Vienatvės šventė: vienišių manifestas“ tvirtina, kad prie tokios kategorijos galima priskirti 25 proc. žmonių. Tie asmenys sugeba būti vieni ir net patirti iš to didelį malonumą.
„Vienatvė kartais tampa geriausia kompanija, o po trumpo atsiskyrimo patiriamas malonus sugrįžimas“, – rašė XVII a. anglų poetas Johnas Miltonas.
Nepaisant to, visuomenė linkusi smerkiamai žiūrėti į tokius žmones, kurie mėgsta vienatvę. Paprastai jiems priskiria neigiamų savybių, laiko asocialiomis asmenybėmis ir egoistais ar atsiskyrėliais. Manoma, kad vienatvė – pralaimėjusiųjų dalia.
Labai dažnai kitiems sukelia nepasitikėjimą žmogus, nusprendęs praleisti savaitgalį vienas su savimi, atsiribojęs nuo rūpesčių ir aplinkinių. Neretai kitiems atrodo keisti ar įtartini asmenys, neturintys partnerio ir nesiveržiantys užmegzti su kuo nors artimų santykių.
Ar vienišas žmogus gali būti laimingas?
Įsivaizduokite, kad tokiam žmogui nėra su kuo dalytis savo idėjomis ir mintimis, jis praleidžia daugiau laiko tyloje nei bendraudamas. Jis negali išlieti savo emocijų nuoširdžiai bendraudamas su kitais, jam nėra su kuo dalytis lova, sofa, televizoriumi, pasivaikščiojimais, vakariene. Toks asmuo apgailėtinai atrodo ekstravertams, kuriems reikia socialinių kontaktų kaip oro, kurie neramiai jaučiasi likę vieni, kuriems kompanijos, socialiniai stimulai ir bendravimas su kitais yra neatskiriama gyvenimo dalis.
Vienatvė – ne visada involiucija
Profesorius Birkas Hagemeyeris iš Jenos universiteto su savo kolegomis sudarė skalę („ABC of Social Desires“), pagal kurią galima nustatyti žmogaus komunikabilumo lygį. Iš jos galima sužinoti, kiek socialinių kontaktų ir vienatvės iš tikrųjų reikia žmogui.
Kai kurių žmonių vienatvė būna neurotinė. Tokioje situacijoje ji virsta būtinybe, nes žmogus nesugeba užmegzti ir palaikyti kontaktų su aplinkiniais. Jis įžvelgia grėsmę bendravime su kitais, todėl stengiasi jo vengti. Tokiam žmogui reikia psichoterapinės pagalbos.
Egzistuoja ir visiška neurotinio atsiribojimo priešingybė. Šiuo atveju žmonės sąmoningai renkasi atsiribojimą, nes jiems patinka būti su savimi. Pasitraukimas nuo realybės ir bendravimo jiems nėra atsiribojimo motyvas. Iš bendravimo su savimi ir buvimo su savo mintimis jie semiasi naujos energijos.
Vokiečių mokslininkai iš Jenos universiteto šiuos asmenis apibūdino taip:
*žmonės, kurie puikiai jaučiasi su savimi, geriau valdo savo emocijas. Jie rečiau būna blogos nuotaikos, rečiau nusimena ir nusivilia;
*paprastai tokie žmonės atviriau žvelgia į pasaulį. Jie būna smalsūs, turi gerai išvystytą vaizduotę ir kūrybinių polinkių;
*bendraudami su kitais jie būna mandagesni, lengviau suartėja ir dažniau jaučia empatiją;
*jie geriau jaučia aplinkinių nuotaikas ir poreikius, baimę ir nerimą. Tai galima paaiškinti tuo, kad jie geriau pažįsta ir supranta save.
Vienatvė ir intravertai
Vokiečių mokslininkai pabrėžia, kad intravertai neturi nieko bendra su drovumu. Anot jų, ekstravertai dažniau už intravertus išgyvena baimes ir nepatogumus, susijusius su vienatve. Jie gali suvokti vienišumą kaip grėsmę, kaip savo menkavertiškumo ženklą. Kai jie netenka partnerio ar draugų, tai jiems būna rimta problema.
Dar vienas įdomus mokslininkų nustatytas faktas: žmonės, kurie gerai jaučiasi būdami vieni, lengviau įveikia nervinę įtampą ir stresą.
Kokių problemų gali kilti intravertams?
Anot mokslininkų, bene didžiausias neigiamas aspektas, tenkantis intravertams, yra tai, kad jie dažnai lieka nesuprasti. Paprastai jiems būna būdinga sveika savivertė ir savimonė, nepaisant to, kiti laiko juos keistais ir svetimais. Nors realybėje toks tvirtinimas ne visada būna teisingas, mes vis tiek negalime teigti, kad intravertai 100 proc. neatrodo kitiems keisti ar nenormalūs.
Kiekvienas žmogus turi savo asmeninių ypatumų. Negalima visų vertinti pagal vieną standartą. Svarbu, kad žmogus sugebėtų jaustis laimingas ir surastų savo vietą socialinėje struktūroje.
