Kad nesusentume, reikalingas ateities vaizdinys

“Kuo būsiu, kai užaugsiu?” – tikriausiai klausėte savęs kadaise? Ir įsivaizdavote save gydytoju su baltu chalatu, kariškiu su antpečiais bei ginklu, laiminga mama ar narsiu keliautoju. Arba vairuotoju. Juk vairuotoju irgi visai šaunu tapti, tiesa? Mes save kažkuo įsivaizdavome. Kažkuo, kieno vaizdinys buvo mums pažįstamas. Mes įsivaizduojame save gražia moterimi, didvyrišku nugalėtoju ar narsiu tyrinėtoju. O dabar mes savęs niekaip neįsivaizduojame, štai kur bėda. Ir neklausinėjame savęs: “Kuo būsiu, kai užaugsiu?” Nes mes jau seniai užaugome. Ir netgi spėjome šiek tiek pasenti. Koks kvailas klausimas: kuo tapsiu šiame gyvenime?

Štai dėl to ir nėra kur augti. Tokia jau mūsų prigimtis – mums reikalingas orientyras ir konkretus vaizdinys. O turime tik baisų testą internete, kuris dar jaunų žmonių nuotraukas paverčia senukų portretais. Viso labo senų žmonių – ir viskas. Nėra jokio tikslo, jokio vaizdinio, link kurio eitume, kuriuo turėtume pavirsti. Tik seno žmogaus veidas. Ir tai taip baisu… Geriau apie tai negalvoti.

Arba yra dar įvairių tuščių banalybių: sėdžiu, apsuptas vaikų ir anūkų savo jaukiame namuke. Ir viskas. Toliau – tuštuma. Daugiau nebėra ko pridėti. Senatvės paveikslas paprastas ir banalus. Senuko vaizdinys aiškus. Štai jo ir sieks jūsų pasąmonė.

Paskui žmogus pradeda senti ir prarasti susidomėjimą gyvenimu. Nustoja vystytis ir augti. Jis neįsivaizduoja savo ateities vaizdinio pozityviu aspektu, neįsivaizduoja, kuo norėtų tapti. Koks jau ten “norėčiau tapti”? Svarbu, kad iš darbo neišmestų. Kad laiku į pensiją paleistų. Kad kojos vaikščiotų normaliai. Štai ir visi planai ateičiai. Na, arba sėdėti šezlonge ant jūros kranto – variantas tiems, kure dar turi vilties ir fantazijos.

Ir visgi – kuo norėtumėte būti, kai užaugsite? Nes senatvė – tai irgi vystymasis, irgi augimas, kaip nebūtų keista. Kuo norite tapti po 7 metų? Išskyrus, žinoma, “sėdėti šezlonge”? Galbūt regite save šiek tiek pražilusiu, ne šezlonge, o sėdintį už didelio raudonmedžio stalo ir valdantį didžiulę kompaniją? Arba nedidelę, bet visgi valdantį? Galbūt atidarėte savo mokyklą ar konsultuojate antikvariato klausimais? Vienas mano draugas rašytojas išmoko antikvaro profesijos subtilybių ir praturtėjo. O gal stovite ir rėžiate ugningą kalbą priešais televizijos kameras, siekdamas kokio nors politinio posto? O gal tūnote nuošaliame vienuolyne ir restauruojate šventus paveikslus, numojęs ranka į buhalterio darbą?

Kuo būsite, kai užaugsite? Na, ne po septynerių, o po keturiolikos metų? Po dvidešimt vienerių? O taip, suprantu, daug kas nėra tikras, kad tiek išgyvens.

Išduosiu paslaptį: vaikystėje mums irgi niekas nesuteikė garantijų, kad sulauksime suaugusio žmogaus amžiaus. Bet juk sulaukėme. Ir žinojome, kuo norime būti. Ir daugelis iš mūsų – tapo. Argi ne taip?

Vystymuisi būtini orientyrai. Pabandykite aiškiai įsivaizduoti: kaip jūs apsirengę, koks jūsų veidas, kokie gestai, kaip ir ką kalbate. Kas jūs? Ir štai šis vaizdinys duos kryptį, leis ištrūkti iš aklavietės, išjudins iš sąstingio.

Nors, žinoma, iš pradžių bus labai keista galvoti apie tai, kuo tapsite, kai dar labiau užaugsite.

Vystymasis niekada nesustoja. Ir mes tapsime tuo, kuo norime tapti. Tik reikia aiškiai atsakyti sau į šį klausimą. Kaip darėte vaikystėje.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *