Kada nustojau klausytis neprašytų patarimų

Aš suaugau, kai nustojau tylėdama klausytis neprašytų patarimų. Kaip taisyklė, tokie patarimai patiekiami su “juk tai tavo pačios labui” padažu, tačiau nėra verti nė sudilusio skatiko. Ypač jeigu juose nėra širdies šilumos ir nuoširdaus noro padėti kitam žmogui.

Aš suaugau, kai nustojau tylėdama pritarti tam, kas viduje kėlė pasipiktinimo ir nepritarimo audras. Ypač sunku buvo tai daryti santykiuose su artimaisiais, kurie ieškojo mano akyse patvirtinimo, jog jie teisūs tame, kur patys nelabai jautėsi teisūs. Aš suaugau, kai nustojau žvelgti į pripažintus autoritetus iš apačios į viršų, su virpuliu apmirdama, kol jie mane įvertins. Kai leidau sau atvirai pykti ant žmonių, kurie mano atžvilgiu vaidino “tėvų” ir “vyresniųjų” vaidmenis.

Mane užplūsta tikra jausmų audra, kai kas nors bado man nosį į klaidas ir iš aukšto konstatuoja: “Kaip gi tu taip įsigudrinai?” Tai grynai retorinis klausimas ir mano atsakymas nieko nereiškia. Tai tiesiog vienas iš būdų įklampinti mane į nesveiką gėdos jausmą.

Taip, žinoma, patogiau. Labai lengva iškilti aukščiau svetimų trūkumų, šitaip pakeliant savo paties savivertę. Taip lengva ir malonu pasijausti geru, įsitvirtinant svetimų klaidų fone. Ir taip gera būti geru, kai pasaulį nudažai vien juodais ir baltais tonais.

Aš suaugau tada, kai nustojau sau priekaištauti: “Na, kuriems galams tu tai padarei? Kur buvo tavo protas?” Visiškai kvailas užsiėmimas gailėtis dėl pražiopsotų galimybių ar atliktų poelgių. Kas padaryta, tas padaryta. Juk padaryta tai, ką buvo įmanoma padaryti tuo konkrečiu gyvenimo periodu, su tame periode turimais resursais.

Esu neidealus žmogus, gyvenantis neidealiame pasaulyje. Ir dėl to kartais pasielgiu kvailai. Dėl to sąžiningai išgyvenu kilusius jausmus, kartais jų gėdinuosi. Be to, turiu trūkumų ir priklausomybių, kurios prieštarauja nusistovėjusioms socialinėms normoms.

Aš suaugau tada, kai nustojau siekti tapti tokia, kokia “turėčiau” būti ir leidau sau tiesiog būti savimi. Konkrečiu laikotarpiu, su konkrečiais žmonėmis, jausdama atsakomybę už leidimo būti savimi pasekmes.

Aš suaugau tada, kai išsiveržiau už stebuklinio mąstymo ribų ir nustojau ieškoti sudėtingų savo gyvenimo įvykių priežasties savyje. Kartais konkretūs įvykiai tiesiog turi atsitikti ir aš negaliu žinoti visų gyvenimo dėsnių, kad vienareikšmiškai tvirtinčiau, jog priežastis slypi būtent manyje.

Esu tiesiog neideali moteris, dukra, sesuo, mama, žmona. Galiu būti atsakinga tik už save, ir man yra nepakeliama svetimos atsakomybės našta. Dažnai kitų elgesys daugiau kalba apie juos pačius, o ne apie mane, ir nuo manęs mažai kas priklauso.

Žmogus nesuauga tuo atveju, jeigu nenori priimti konkrečios savo gyvenimo situacijos tokia, kokia ji yra. Kai derasi, ginčijasi ir stengiasi įrodyti aplinkiniams, jog jie neteisūs. Toks žmogus įstringa vaikystėje. Jo gyvenimas – tai amžinas savęs klausinėjimas: “Kas aš? Baili menkysta ar Dievo kūrinys?”

Suaugęs žmogus mokosi konstruktyviai žvelgti į savo netobulumą ir nesėkmes, tuo pat metu turėdamas galvoje asmeninį, o ne kitų jam įpirštą idealą.

Aš suaugau tuo momentu, kai suvokiau, kad savęs perdaryti neįmanoma, kaip neįmanoma pritempti ir prie tobulumo etalono. Kai suaugau, supratau, kad niekada ne vėlu pradėti save tyrinėti ir kurti savo pačios naudojimosi instrukciją, kad prieš pradedant ją rašyti, tenka daug metų ieškoti savęs kitų akyse.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *