Kai gailime visai ne tų, kurių reikia gailėti

Mano mama susipažino kieme su kita pagyvenusia moterimi. Ši senutė viena sėdėdavo ant suoliuko, apsirengusi ji buvo skurdžiai, senas lietpaltis, nutrinta skarelė. Sunešiotos šlepetės. Ir visą laiką skundėsi, kaip vargingai gyvena. Blogai valgo, trūksta pinigų… Už butą nėra iš ko mokėti, štai koks skurdas!

Mama labai gailisi žmonių, ji žino, kas yra skurdas – našlaitė nuo 11 metų. Nuo to momento ji ir pas svetimus gyveno, prižiūrėdama jų vaikus, ir mišką kirto, ir dažytoja buvo statybose… Amžinai alkana, žiemą su sandalais vaikščiojo… Apie skurdą ji tikrai viską žino. Ir gailisi vargšių senučių.

Mama ėmė vaišinti močiutę. Juk gaila jos, pensija mikroskopinė, kaip pragyventi? O sūnus nepadeda. Štai tokia gyvenimo drama. Mama jam davė viską, ką galėjo, o jis…

O paskui paaiškėjo, kad vargšė senutė turi trijų aukštų namą užmiestyje. Butą Ispanijos ir dar vieną butą Turkijos kurortuose. Kelis automobilius. Visa tai jai paliko vyras, miręs prieš 10 metų. Ir senutė viską susiglemžė sau, nepalikusi sūnui nė cento. O jis ir nereikalavo.

Ir pinigų sąskaitose dar buvo. Nors didžiulė suma vis labiau tirpo, juk reikėjo išlaikyti visus tuos turtus ir mokesčius mokėti. Ir tai vertė močiutę jaustis vargeta. Pinigų vis mažėja!

Mama buvo sukrėsta iki širdies gelmių. “Gaunasi, kad vargeta – tai aš?” – susimąstė. – “Bet aš ne vargeta. Turiu savo butą. Skalbimo mašiną, didžiulį šaldytuvą, visiškai naują. Pensiją padidino, turiu net keturis paltus, o jau batelių… Argi aš vargeta? Esu labai turtinga senutė!” – patenkinta nusišypsojo mama ir taip apsidžiaugė savo atradimu, kad prikrovė piną lėkštę blynelių tai atseit skurstančiai kaimynei.

Taip ir yra. Mokslininkai yra atlikę įdomų tyrimą: išties skurstantys žmonės retai kada laiko save skurstančiais. Na, pinigų visiems neužteks. – guodžiasi. – Tenka taupyti. Tačiau vargetomis ar elgetomis savęs jie nelaiko.

O tie, kurie turi ir lėšų, ir turto, dažnai kankinasi dėl skurdo jausmo. Ir gailisi savęs. Išvada paprasta – “skurdžiais” save laiko ne tie, kurie skursta, o tie, kurie nepatenkinti.

Kartais tai būna ne skurdas, o šykštumas arba godumas. Arba savanaudiškumas.

Skurdu dažnai skundžiasi labai pasiturintys žmonės, kuriems vis mažai, vis negana. O tikri vargetos drovisi paprašyti, gėdinasi. Ir džiaugiasi trupiniais. Šitaip viskas atitenka garsiai besiskundžiantiems skurdu, tiems, kurie reikalauja, ašaras lieja, nes taip brangu išlaikyti vilą Italijoje, kad jūs žinotumėte, kaip tai brangu!

Mes to nežinome. Ir kartais puolame padėti ne tiems, kurie iš bado miršta, o štai tokioms močiutėms, kurios liūdnai skundžiasi sunkiu gyvenimu…

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *