Nuo pat mažens siekiame būti mylimais. Tai nėra paprasta mūsų užgaida – būdami nuo savo tėvų visiškai priklausomi, kitaip ir neišgyventumėme. Juk neatsitiktinai vis randami naujagimiai šiukšlių konteineriuose. Ir ne tokiais senais laikais vaikus suvalgydavo bado metu. Mūsų išgyvenimas ir tėvų meilė anaiptol nėra garantuoti. Reikia kažko dar, ir tas, ko reikia – užtikrintas būdas, kad mūsų neišmestų į konteinerį ir nesuvalgytų. Vienintelis ginklas, kurį turime – mūsų vaikiškas žavesys.
O kokie vaikai labiausiai žavingi? Aišku, ne tie, kur naktimis rėkia ir rengiami spardosi, spjaudydami nepatikusią košę. Ne tie, kur visa savo esybe šaukia “ne” tėvų kontrolei. O tie, kurie paklusniai ir su angeliška šypsena pasitinka:
- Kietą ir šaltą naktinį puoduką,
- Šiurkštų tualetinį popierių;
- Trinančius ir spaudžiančius naujuosius rūbus;
- Įžūlius ir užgaulius darželio vaikus;
- Ir aibę kitų nemalonių dalykų.
Apie tokius vaikus sako “koks geras vaikas”. O gerumas tas – tas pats, kaip paklusnumas. Vadinasi, išmokstame mes nuo mažens, būti paklusniu ir nesakyti “ne” yra garantuotas išgyvenimo būdas. Tačiau šis būdas: sakyti “taip” visiems ir viskam, jį suabsoliutinus ,- veda tik į vienokį išgyvenimą – priklausomą. Nuo tų, kurie mainais už mūsų paklusnumą mus maitina, saugo ir moko.
O ką daro tėvai, jei jų neklausome?
Jie mus baudžia – fiziškai ir morališkai. Fizinė bausmė – smūgiai per mūsų kūną, klūpėjimas ant ko nors kieto. Moralinės – stovėjimais kampe, kažko neleidimas, žodžiai ir dar vienas baisus dalykas. Tas dalykas – kaltę provokuojantis elgesys. Tėvai moko nutaisyti tokią miną ir taip tylėti, kad jaustumėmės kalti. Ir po kiek laiko tampame geručiais, kad mus atleistų nuo šios bausmės. Priklausomybė atsistato. Maištas baigiasi.
Būdami kam nors geri, mes pasirašome priklausomybės nuo to žmogaus aktą.
Tačiau štai koks iškyla prieštaravimas:
Į mus yra įdėta ne tik priklausomybės, bet ir vystymosi programa. Mes turime tapti nepriklausomais individais, kurie patys tyrinėdami aplinką mokosi tenkinti savo poreikius be kitų pagalbos. Ir čia jau svarbesnis tampa kitas žodis: “ne”.
Norint vystytis bei pažinti aplinka, turi atskirti ”taip” nuo “ne”. Tarkime, norint suprasti, kuo skiriasi stalas nuo kėdės, reikia žinoti, kad stalas – tai ne kėdė. Ir kai juokais mamytė rodys į kėdę ir klaus” ar čia stalas?”- turi nusišypsoti ir garsiai rėkti “ne!”. Maža to, mums reikia išmokti, kad mes nesame vien mamytės kūno pumpurai. Mes turime pasakyti “ne” motinai, kad atsirastų mūsų “aš”.
Taip pat jei nenori apsinuodyti, o į burną patenka kokia šlykštynė, reikia ją išspjauti. Ir jeigu koks nors bjaurus vaikas bando atimti mūsų žaislą, reikia parodyti jam ryžtingą pasipriešinimą. Taigi, reikia mokėti ne tik priimti viską į save, sakant “taip”, bet ir atmesti, sakant “ne”. Tuo metu nereikia būti žavingam, geram ir priimančiam. Juk pasaulyje yra dalykų, kurie mums netinka. Tarkime, mums visai netinka:
- Jei mes nenorime ant puoduko, o mus sodina;
- Mūsų organizmas nevirškina pieno, o mus maitina pienu;
- Pas mus budrumo fazė, o mus migdo;
- Girtas giminaitis bando mus seksualiai išnaudoti, o mes dar vaikai;
- Mus skriaudžia;
ir t.t.
Tokiais atvejais mes neturime būti geručiais ir nesistengti palaikyti savo priklausomybę net savo kančios kaina. Ne, mes turime pasakyti griežtą “ne”, nors tai ir nepatiktų su mumis bendraujančiam žmogui. Aišku, kad prievartautojui nepatinka, kai auka priešinasi. Tačiau mes turime priešintis.
Taip mes parodome jam ir sau, kad esame dar vienu žingsniu priekyje savo vystymesi- mes esame nepriklausomi nuo jo. Tai reiškia, kad nepaisant jo nusivylimo mumis ir netgi grasinimų, mes elgsimės ne taip, kaip nori jis, o taip, kaip reikia mums.
Mūsų nepriklausomybė dažniausiai kam nors nepatinka.
Tai ką, užtenka sakyti “ne”, ir tampi nepriklausomu individu? Dažniausiai to neužtenka. Juk ir dvejų metų vaikai, ir tampantys paaugliais berniukai bei mergaitės dažnai tiesiog užsispiria ir sako “ne” viskam, ką siūlo tėvai. Tarkime, sakai jiems “patylėk” – jie kalba. Sakai ”kalbėk”- nutyla. Svarbu būti opozicijoje, o kam tau pačiam reikia šios opozicijos – nežinai.
Todėl antra dalis – pozityvi. Tai reiškia, kad neužtenka žinoti, ko tau nereikia. Svarbu suprasti, ko tau reikia.
Taigi, svarbu mokytis atskirti:
- Ar tu nori ant puoduko;
- Ar nori valgyti arba gerti ir ko būtent;
- Ar nori miegoti ar judėti;
- Ar nori seksualinio susijaudinimo;
- Ar nori pasimušti;
- Ar nori pažaisti
Ir t.t.
Todėl vystytis – reiškia dar ir susigaudyti savyje, savo noruose, potraukiuose bei nuotaikose.
Galima, žinoma, palikti tai kitiems – tėvams, draugams bei psichologams. Tačiau tuomet ir toliau priklausai nuo kitų. O nesinori.
Ir štai mes daug daug metų blaškomės tarp šių dviejų polių – būti savimi – būti priklausomais nuo kitų. Kol nesurandame tokios pusiausvyros, kurioje galime būti savimi ir tuo pačiu būti su kitais. Prieštaravimas virsta sinteze. Kaip? O štai kaip. Suradę save, suvokę save, mes tampame reikalingi kitiems. Reikalingi ne taip, kaip vergas reikalingas šeimininkui. O taip, kaip mums reikalingi žmonės, kuriuos galime gerbti kaip sau lygius. Kaip tie, kurie gali mums parodyti, jog pasaulyje egzistuojame ne tik mes ir mūsų pumpurai, bet ir kitokie vidiniai pasauliai – unikalūs ir nepakartojami.
