Kai santykių pradžioje „sproginėja bombos“

Pasitaiko, kad jau santykių pradžioje mes pradedame nesąmoningai jausti kažkokį vidinį nepasitenkinimą. Arba dar blogiau, partneris demonstruoja beveik neslepiamą abejingumą ir panieką. Kodėl mes, nepaisydami nerimą keliančių širdies signalų, stengiamės ištaisyti situaciją ir tikimės, kad viskas pasikeis į gerą?

Jeigu „sproginėja bombos“ santykių starte, veikiausiai neverta tikėtis gerų pokyčių. O gal dar galima kažką padaryti? Pasvarstykime apie tai. Kodėl mes jaučiame stiprius nemalonius jausmus? (Dažniausiai tai būna skausmas ir pyktis dėl to, kad pasijutome atstumti ir nereikalingi.)

Kai partneris elgiasi su mumis ne taip, kaip norėtume

Partneris iš tikrųjų daro kažką, kas byloja apie jo abejingumą, nevertinimą ir atsakomybės stoką arba apie kokius nors mums nemalonius santykius. Tai yra, partneris iš tikrųjų žiūri į mus ne taip, kaip norėtume. Arba pasižymi tokiomis savybėmis, kurių mes iš jo nesitikėjome. Mūsų elgsenos modeliai skiriasi, mes skirtingai išreiškiame jausmus, skirtingai suprantame, kad yra gera, o kas – bloga.

Galbūt partneris palankiai į mus žiūri, bet išreiškia tai mums nesuprantama kalba. Tikriausia ir jis nesupranta mūsų kalbos. Galbūt parteris elgiasi su mumis gerai ir savo santykį išreiškia tinkama kalba, bet mes esame tiek pasinėrę į savo skausmą, kad nebepriimame gero požiūrio, visur įžvelgiame „priešiškumą“, visur matome klastą ir priežastį nugrimzti į skausmą dar giliau, sušukti „tu manęs nemyyyyli!“

Kokia išvada peršasi? Reikia išsiaiškinti situaciją ir testuoti realybę. Sudaryti sau savo pageidaujamų santykių apibūdinimą. Ko aš noriu santykiuose? Kas man yra meilės, prisirišimo, pagarbos išraiška? Atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta realybėje. Ką būtent daro partneris? Kas patenka į mūsų „modelį“? Kas nepatenka, kas nepatinka? (Tada galima išplėsti savo modelį.) Kas vyksta tokio, kas mums nepatinka, kas sukelia nemalonius jausmus? Ar partneris nedaro kažko iš pageidaujamų dalykų? Ar daro kažką, kas prieštarauja pageidaujamiems?

Pasikalbėkite su partneriu. „Man meilė reiškia xxx. Tačiau aš matau, kad tu darai yyy, tada aš galvoju ir jaučiu zzz. Ką tu gali pasakyti apie tai?“

Pavyzdys

„Man svarbu kas rytą ir vakarą palinkėti vienas kitam „labo ryto“ ir „saldžių sapnų“. Kai kuriomis dienomis tu parašai man, o kai kuriomis – ne. Kai kada atsakai į mano žinutes, o kai kada – ne. Kai man nerašai ir neatsakai, man atrodo, kad mane pamiršai, kad aš tau esu nesvarbi, tada pykstu ir įsižeidžiu. Ar aš tau svarbi? Ir ką galvoji apie tai?“ Toliau reikia veikti pagal situaciją. Jeigu „sproginėja bombos“ dėl to, kad esame per giliai įgrimzdę į savo skausmą, tai reikia iš jo išsikapstyti. Būdų yra įvairių (psichoterapija, dvasinės praktikos ir pan.). Pasirinkite sau tinkamiausią.

Jeigu skiriasi jūsų ir partnerio meilės išraiškos, tai galimi du kraštutiniai variantai. Arba surasite tokį būdą, kuris tiktų abiems, arba este per daug skirtingi ir netinkate vienas kitam, tada geriau išsiskirti. Jeigu partneris nejaučia mums tų jausmų, kurių norėtume, ar neturi tokių savybių, kurioms mums yra svarbios, tai išeitis viena – išsiskirti. Bet mes patenkame į „vilčių“ ir „prisitaikymo“ spąstus.

Mes taip bijome atsisakyti partnerio, kad stengiamės surasti paaiškinimų ir pateisinimų jo veiksmams. Ir manome, kas sugebėsime „priimti jį tokį, koks yra“, kaip mus moko ant kiekvieno kampo. Už viso to slepiasi viltis, kad jis kada nors pasikeis, kad partneris taps tokiu, kokio norime, ir mes gyvensime ilgai ir laimingai. Ta viltis verčia mus investuoti į tai, kas iš anksto pasmerkta ir tik atima mūsų jėgas.

Įsivaizduokite situaciją. Mes ruošiamės pagaminti pomidorų salotas. Iš pat ryto jūs užsimanėme. Su džiaugsmu bėgame į parduotuvę pasirinkti skaniausių pomidorų. Prieiname, pamatome vieną didelį raudoną, imame ir pastebime, kad kitoje pusėje jis papuvęs.

Ką mes darome?

Apžiūrime jį, įsitikiname, kad jis supuvęs, padedame atgal ir renkamės kitus pomidorus, kurie mums patinka. Ar tai buvo paskutinis parduotuvėje? Tada einame į kitą parduotuvę. Ten irgi nieko gero nėra? Tada atidedame idėją kitam kartui, perkame salotoms agurkus ir kukurūzus.

Ką mes darome priklausomybės santykių atveju?

Mes čiumpame savo papuvusį pomidorą ir kankinamės abejodami: „O gal jis nėra papuvęs, gal tik man taip atrodo?“

„Gal čia aš kalta, kad jis toks papuvęs? Tada galiu viską ištaisyti savo veiksmais, ir jis vėl taps sveikas“, „O gal aš galėsiu sušildyti jį savo meile ir jis pasikeis?“

Mes stengiamės prisiimti sau kaltę, o kartu su ja ir situacijos valdymą.

Jeigu mes to nepadarysime, teks susidurti su bejėgiškumo, vienatvės ir nusivylimo jausmų bedugne, praradimo skausmu… O su jais taip baisu susidurti, kad atrodo lengviau prarasti jėgas beviltiškame galynėjimęsi su supuvusiu pomidoru. „Gal aš jį apipjausiu, ir liks nors galiukas tinkamas salotoms?“

Kad išsivaduotume iš bergždžių vilčių, reikia susitaikyti su tuo, kad kartais būname bejėgiai ir nieko negalime pakeisti. Kai kurios aplinkybės nuo mūsų nepriklauso, kai kurių dalykų negalime gauti. Tai skaudu, bet faktas. Užtat jei nekovosime dėl nepasiekiamo, tai galime gauti kai ką nuostabaus.

Jeigu nekovosime dėl netinkamo partnerio, tai bus galima pagaliau išsirinkti tinkamą.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *