Kaip efektyviau spręsti problemas

Mes įpratome apie problemas kalbėti neigiamai: tai, atseit, tokios kliūtys, kurios trukdo mums pasiekti norimą tikslą. Tačiau visai gali būti, kad be tokių kliūčių į tikslą gyvenimas netektų savo žavesio. Juk iš graikų kalbos kilęs žodis „problema“ reiškia „uždavinys“, „mįslė“, „tai, kas pasiūlyta išspręsti“. Kas gali būti nemalonaus tame, ką reikia įminti ar išspręsti? Tačiau gyvenimiška patirtis moko mus, kad kai kurios problemos išsprendžiamos lengviau, o kai kurios – sunkiau.

Kartais atsitinka taip, kad juo labiau stengiesi problemą išspręsti, juo labiau susipainioji. O kartais mums atrodo, kad problema išvis neišsprendžiama. Tuomet mes meldžiamės Dievo, kad suteiktų mums jėgų įveikti, kas įveikiama, susitaikymo – susitaikyti su tuo, kas neišvengiama, ir išminties, kad atskirtumėme vieną nuo kito. Kadangi Dievą mes pamirštame, jėgų turime tiek, kiek turime, susitaikyti išmokstame tik brandžiame amžiuje, o išmintis – išvis retas svečias mūsų galvoje, mums tenka nesinaudoti šiuo patarimu. Ir eiti savais keliais. Iš kurių labai populiarus – didinti problemų kiekį.

Darome mes tai tuomet, kai kažkoks procesas nustoja veikti. Tarkime, jūs vadovaujate skyriui, ir jūsų pavaldiniai niekaip negali suderinti savo veiklos. Kai vienas jau padaręs pirmą darbo grandį, kitas dar nebūna pasiruošęs pereiti prie antros. O trečias pyksta. Projektas nejuda, ir jūs, kaip vadovas, už tai atsakote. Jūs, tarkime, bandote išspręsti problemą taip: išanalizuoti ją, įvardinti ir susirasti kaltus, t.y. atsakingus.

Pirmas žingsnis: analizė. Jos dėka projekto eigoje atsiranda nauja sąvoka, kuri pati savaime tampa problema. „Aš manau, kad problemą galime įvardinti taip: blogas komunikavimas tarp atskirų vykdytojų“- sakote jūs“. „Kas yra „blogas“?- supyksta trečiasis pavaldinys. -Aš pavadinčiau tai neatsakingumu ir nenorėjimu dirbti!” „O man atrodo, – čia kvepia vadovo nekompetencija!”- pasigirsta nuodingas jūsų konkurento balsas. „Susitarkime dėl sąvokų!“- pasako racionalus jūsų pavaduotojas.

Antras žingsnis: kaltųjų paieška. Jūs atsidūstate ir sakote pirmam darbuotojui: „Sutik, kad tu stabdai visą procesą“. Visi pritariamai tyli. Tačiau darbuotojui simpatizuojanti jūsų pavaldinė ima jį ginti: „O man atrodo, ir kiti kalti“,- pasako ji išraudusi. „Na, gerai jau, gerai, aš kaltas“,- pasako darbuotojas numeris vienas. – O ką aš galėjau padaryti, jei įsakymą gavau tik penktadienio vakare, o klientų telefonas buvo užimtas?“ „Tai dabar klientas kaltas?“- pagiežingai klausiate jūs…

Atkreipkite dėmesį: maža to, kad procesas nevyksta, dabar be šios problemos atsirado dar viena: žodinė problema. O po jos – santykių problema. Anksčiau tiesiog darbas nedavė rezultatų, dabar be yra dar visa krūva naujų problemų: „blogas komunikavimas“, „neatsakingumas“, „nenorėjimas“ „nekompetencija“…. kaltu nenorintis jaustis darbuotojas, atsakomybes permetantis pavaldinys, jo gynėjas. Taip atsitiko dėl to, kad užuot orientuodamas žmones į sprendimą, jūs susikoncentravote į problemą. Jūs ėmėte ją vardinti, tarsi iš tiesų bandytumėt išspręsti mįslę. Senovės graikai būtų patenkinti, nes jiems „spręsti problemą“ ir reiškė spręsti mįslę. Tačiau argi toks yra jūsų tikslas?

Didesnė dalis mūsų problemų visai neskirtos jų įminimui ar sprendimui. Jei problemos įvardijimas padidina problemų kiekį, reiškia, ji buvo įvardyta neteisingai. Teisingai įvardinta problema sprendžiasi pati.

Kai mes skiriame labai daug dėmesio problemai įvardinti, mes imame panėšėti į žmogų, kuris ,pamatęs kryptį nurodančią rodyklę, sustoja ir ima šią rodyklę nagrinėti.

Šiuo atveju geriau būtų ne konstatuoti problemą ir bandyti ją įvardinti, o užduoti į tikslą orientuotą klausimą. Tarkime, jūs sakote: „Kas žino, kaip pagreitinti pirmo darbuotojo darbą?“ Jei atsakymas vėl gundo mus įvardinti problemą ir įsivelti į debatus: „Kalti klientai“, seka kitas jūsų klausimas: „Kas žino, kaip su jais susisiekti jau dabar?“

Atkreipkite dėmesį: čia irgi tarsi įvardijama situacija, tačiau jos neįmanoma paversti debatais apie sąvokas. Be to, joje nėra kaltų. Kaip tik jūs ieškote pagalbininkų!

Žinoma, žmonės neatsitiktinai įsivelia į „problemiškus“ klausimus. Dažniausiai tai reiškia viena: jie turi poreikį nespręsti problemos, o patenkinti kai kuriuos svarbius psichologinius poreikius: atsikratyti kaltės jausmo, pažaisti „Pagauk mane, jei gali“, parodyti savo svarbumą ar sukonfrontuoti su vadovu, primenančiu jam despotišką motiną.

Tačiau jūsų darbas yra kitoks, todėl mokėti greitai performuluoti problemiškus klausimus į sprendimus – gera paspirtis jūsų darbe.

Dar vienas žingsnis: judėjimas nuo abstraktybių prie konkretybių. Jei per penkiolika minučių jūsų kabinete skamba tik migloti posakiai: „Reiktų paįvairinti kontaktus“, „Būtų gerai paderinti ir šį klausimą“, „Vertėtų pakeisti specifiką“ bei „ Panagrinėkime alternatyvas“- metas klausti konkrečiai: „Kas paskambins į centrinį ofisą?“ , „Ar gali išsiųsti laišką jau dabar?“, „Kokią spalvą tu siūlai?“ priešingu atveju abstrakčios sąvokos įves dalyvius į transą arba lengvą mieguistumą. Smegenys mėgsta vaizdingus ir apčiuopiamus objektus!

Na, o kaip yra su klausimais, kurių išspręsti negali? Su tokiais klausimais susiduria žmonės, turintys reikalų su dideliais, sunkiai valdomais procesais: žmonių sveikata, klimatu, globaliais finansų srautais, socialinėmis negerovėmis, politika, vaikų auklėjimu. Didelė klaida – bandyti tokiame dideliame procese užimti vienvaldžio kontrolieriaus funkciją.

„Gamta gydo, gydytojas padeda“,- sako senoji lotynų patarlė. „Negali aprėpti to, kas neaprėpiama“,- porina rusų humoristas Kozma Prutkovas.

Kartais reikėtų kukliai pripažinti: problema yra virš žmogaus jėgų. Ir jeigu jums tenka dirbti pagalbininku ar konsultantu tokiais sudėtingais klausimais, padeda viena nuostata. Jūs nusiteikiate padėti savo klientui. Jūs netgi norite duoti jam gerą patarimą. Ir… jūs susilaikote. Kažkokiu stebuklingu būdų jūsų klientas ima ir pasako pats, ką jūs ruošėtės jam patarti.

Kodėl taip atsitinka, niekas nežino. Tačiau galbūt tai yra didelė išmintis- susilaikyti nuo pagalbos, gelbėjimo ar gydymo, kai labai norisi. Kažkokiu būdu tuomet jūs išreiškiate savo pagarbą pasaulio tvarkai. O pasaulis už tai padeda jums išspręsti globalią problemą be jūsų įsikišimo. Na, nebent jūs norėtumėte graikų maniera įminti jo mįslę…

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *