Pamėginsime apibendrinti ir bent kažkaip susisteminti, ką reikia daryti (ir ko nedaryti), kad išaugintume tikrą vyrą, atsakingą šeimos tėvą nuo mažų metų.
Reikia iš paskutiniųjų stengtis, kad sūnus turėtų pilnavertį tėvą. Jeigu moteriai nesigauna bendras gyvenimas su vyru, bet jis neturi rimtų moralinių ydų ir kenksmingų įpročių, būtina visokeriopai skatinti sūnaus kontaktus su tėvu ir jo giminaičiais.
Būtina saugoti aplinkinių vyrų autoritetą, negriauti jo žeminančiomis, nuvertinančiomis replikomis ir grubiais riksmais, ypač jei pretekstai tam visiškai menki.
Visokeriopai skatinti santykius su tikrais vyrais, kurie yra garbingi ir realiai save gerbia.
Su sūnumi reikia kalbėti kaip su suaugusiu, pagarbiai, suvokiant, kad greta jūsų – pilnavertis žmogus, tik dar mažas, jaunas, neturintis patirties.
Nenumokite ranka į klausimus, žvelkite į juos rimtai ir pagal galimybes duokite detalius atsakymus. Reikia turėti galvoje, kad berniukams nebūna naivių ar pernelyg ankstyvų klausimų, būna tik nekompetentiški, migloti, puikybės ir pasipūtimo kupini atsakymai.
Išklausyti sūnų reikia dėmesingai, bet ir pernelyg didelio plepumo skatinti nereikia.
Be snarglių! Nereikia smaugti sūnaus hipergloba.
Sulig kiekvienais metais patikėkite vis daugiau darbų, susijusių su rūpinimusi savimi, o paskui ir šeima.
Negalima užkirsti kelio iniciatyvai, net jeigu tai gresia tam tikrais nuostoliais, pavyzdžiui, sudaužyta lėkšte.
Nevykite berniukų šalin nuo kokiais nors darbais užsiimančių vyrų (tėvo, senelio, vyresnio brolio ir t.t.). Priešingai – pagal galimybę įtraukite į paprastas operacijas namų ūkyje ir darbuose su technika.
Sekite, kad būtų išlaikytas balansas tarp pagyrimų ir kritiškų pastabų.
Neaikčiokite, išvydusios sūnaus ar anūko randus, mėlynes ir kitas smulkias traumas, nebarkite dėl jų, o ramiai sutvarkykite žaizdą, pasakykite kažką panašaus į „iki vestuvių užgis”.
Nuo 4-5 metų amžiaus laikas atpratinti nuo sėdėjimo visuomeniniame transporte. Priešingai, laikas mokyti užleisti vietą moterims ir pagyvenusiems keleiviams, tame tarpe ir mamai.
Dar ikimokykliniame amžiuje reikia pradėti mokyti užuojautos. Ar iš berniuko išaugs geras tėvas, galima spręsti iš to, koks jis sūnus.
Kiekvieną dieną nuo kūdikystės – fizinė mankšta, kuri palaipsniui sudėtingėja. Iš pradžių namuose, paskui, pagal galimybę, lauke. Atleisti nuo fizinio lavinimo pamokų mokykloje derėtų tik esant akivaizdžiai grėsmei sveikatai. Dar iki mokyklos išmokykite plaukti, slidinėti, važinėti dviračiu su dviem ratais, žaisti komandinius žaidimus su sviediniu.
Visokeriopai skatinkite sąžiningumą. Jei vaikas sąžiningai prisipažįsta kažką padaręs, bausmę reikia sumažinti iki minimumo ar iki nulio, įskiepijant mintį: sąžiningumas yra naudingesnis už melą ir apgaulę.
Kultivuokite dalykiškumą, gyvenimą pagal tvarkaraštį. Režimo pažeidimas – tik dėl pateisinamų priežasčių. Išmokykite apskaičiuoti laiką su nedidele atsarga, kad iš namų išeitų laiku, o ateityje, kaip tikras vyras, nevėluotų.
Įpratinkite laikytis žodžio, arba išvis nežadėti. Čia ypač svarbus asmeniškas pavyzdys: visus sūnui duotus pažadus reikia kuo griežčiausiai tesėti.
Nesišaipykite, neįžeidinėkite, nežeminkite sūnaus, niekada negalima vartoti epitetų ir replikų, tokių kaip „idiotas”, „bukagalvis”, „padugnė”, „šunytis”, „per kvailas tu dar”, „pienas nuo lūpų nenudžiūvo” ir t.t. Jie įstringa į atmintį visam gyvenimui.
Tuo pat metu reikia skiepyti pakantumą žmonėms, jų elgesiui, nuomonėms, ypač klaidoms, trūkumams, nepasisekimams. Reikia santūriai, tačiau griežtai sudrausti pajuoką, požiūrį iš aukšto į žmones. Nuolaidumas – labai vyriška savybė.
Nuo 6-7 metų įtraukite sūnų į šeimos reikalų aptarimus (kaip perstatyti baldus, ką pirmiausiai pirkti iš stambių pirkinių, kaip organizuoti vasaros poilsį ir t.t.)
Kaip galima anksčiau išsiaiškinkite dalykinius ir kūrybinius polinkius, tačiau nereikia piršti vaikui užsiėmimų prievarta, nereikia bijoti persijungti nuo vienos veiklos rūšies prie kitos – žmonės ne iš karto atranda savo tikrą pašaukimą.
Pirkite daugiau įvairiausių įrankių, paprastų mechanizmų, detalių, priemonių remonto darbams, įsisavinkite drauge su sūnumi visus tuos įrankius ir priemones.
Rodykite pavyzdį, kaip susivaldyti: darau tai, ko nesinori, nedarau to, ko labai norisi, bet kas kenksminga.
Negalima priekaištauti, kad mes, atseit, suteikiam vaikui stogą virš galvos, išlaikome jį, maitiname, rengiame ir t.t. Toks pokalbis įvykti gali tik kraštutiniais atvejais, ir kalbėti reikia rimtu tonu be nereikalingų emocijų.
Skatinkime aktyvų sūnaus bendravimą su bendraamžiais, kurie nesusikompromitavo rimtai iš neigiamos pusės, skatinkite jo draugų lankymąsi jūsų namuose.
Skatinkite turistinius žygius, drauskite juos tik akivaizdžios ligos atvejais.
Sveikintina bet kokia galimybė sąžiningai užsidirbti, jeigu tai nekenkia mokslams.
Mokykime rūpintis moterimis nuo mažens (mama, seserimis ir t.t.), pavyzdžiui, kartu su sūnumi rinkime moterims dovanas, skatinkime meistrauti dovanas patiems ir panašiai.
Nedarykime kliūčių, neatkalbinėkime sūnaus, jeigu jis nori kažkam padėti, kažką padovanoti, kai jis apskritai kažkam skiria savo dėmesį, netgi jei tai pareikalaus kažką dėl to paaukoti. Suteikti žmogui pagalbą sunkią minutę – viena pagrindinių vyriškų savybių.
Šituo rekomendacijų sąrašu, savaime suprantama, berniuko pavertimo tikru vyru programa neapsiriboja. Netgi tikslus šių punktų laikymasis negarantuos, kad galiausiai išauginsime tikrą džentelmeną: vaiką žmogumi padaro ne tik tėvai, bet ir daugybė kitų faktorių. Geriau kelti tokį klausimą: ar padariau viską, kas įmanoma, kad sūnus įgytų vyrišką charakterį?
Labai daug reiškia asmeninis pavyzdys, vyresnio amžiaus vyriškių nuosava pozicija. Pasirengimas išreikšti vyriškas savybes užprogramuotas ir šiuolaikiniuose berniukuose, reikia tik paskatinti, pastūmėti.
