Atrodytų, jausmas vienas ir tas pats, tačiau vyrai ir moterys supranta jį skirtingai. Neretai dėl šio tarpusavio nesupratimo kyla rimtų nesutarimų. Svarbiausia čia – nepulti „perauklėti” mylimo žmogaus, o pasistengti suprasti, kad vyras ir moteris – dvi absoliučiai skirtingos būtybės, du skirtingi kosmosai.
Moteriai būtina kalbėtis su vyru. Jai gyvybiškai svarbu jausti jausmus, dėl to ji stengiasi išprovokuoti vyro emocijas. Tai – jos meilės vyrui ženklas, požymis, kad ji jam neabejinga. Ne veltui sakoma, kad jeigu moteris nustojo tarkuoti tau smegenis, tu ją praradai.
Tačiau vyrui tai – tikras košmaras ir Dievo bausmė. Vyrai kategoriškai nemėgsta aiškintis santykių, taškytis į visas puses emocijomis ir kalbėtis ištisomis paromis be sustojimo apie jausmus. Jei vyras ir moteris supras šitą faktą ir priims jį kaip neišvengiamą, porai pavyks išvengti visiškai nereikalingų nesusipratimų, nuoskaudų, pykčių.
Moteris nori, kad mylimasis šimtu procentų priklausytų jai. Visos jo mintys turi būti tik apie ją. Vyrui svarbu, kad po vestuvių jam liktų asmeninės erdvės. Žvejyba, sportas, susitikimai su draugais – tai ne šiaip poilsis, tai jo atkariauta nuosava erdvė, kurioje nėra vietos net mylimai moteriai. Moteriai gi visa tai atrodo kaip visiškai nereikalinga ir beprasmiška kvailystė, dėl ko ji įsižeidžia ir pyksta. Tačiau tokia vyriška prigimtis – asmeninė laisvė ar jos iliuzija vyrui yra labai svarbus momentas santykiuose. Moteris turėtų tai žinoti ir labai rimtai žvelgti į šią „užgaidą”.
Moteriai meilėje svarbiausia, kad vyras rodytų jai dėmesį, dovanotų švelnumą. Jai visa tai – meilės pasireiškimai, nuo kurių moteris prasiskleidžia kaip gėlės žiedas, o akys spindi iš laimės. Tačiau vyrams meilėje svarbu visai ne tai. Jie myli ne abstrakcijas, o visiškai konkrečius dalykus. Vyrui svarbu žiūrėti ir matyti, jis myli akimis, dėl to meilėje jam reikia savo akimis matyti seksualią moterį, įsiūbuojančią jo fantazijas. Vyrui meilėje nėra nieko liūdniau už monotoniją. Tokia prigimtis: vyras myli akimis. Moteris turi jaudinti, įkvėpti savo grožiu ir žavesiu, kad jam nereikėtų dairytis į kitas.
Klastinga gamta taip pasitvarkė, kad moteris – židinio saugotoja – linkusi į monogamiją, dėl to svajoja ištekėti kartą ir visiems laikams. Būtent tai jai yra tikroji meilė. Vyras – visiška priešingybė. Kuo daugiau moterų, tuo vyriškesnis jis jaučiasi. Tai – viena svarbiausių gamtos paslapčių, žmonijos išlikimo garantija.
Moteris ieško vyruose apgynimo, aprūpinimo, palaikymo. Vyrai moteryse – švelnumo. Kiekvienas žmogus partneryje ieško tų bruožų, kurių pats neturi, kad galima būtų vienas kitą papildyti. Kaip moterys nemėgsta silpnų vyrų, taip vyrai nemėgsta stipresnių už save moterų, kurios stengiasi bet kokia kaina dominuoti.
Gamta taip viską sutvarkė, kad vyrai ir moterys žvelgtų į meilę skirtingu kampu, tačiau siektų vieno tikslo. Dėl to santykiuose labai svarbu atsižvelgti į absoliučiai kiekvienam adekvačiam žmogui akivaizdų faktą – mes skirtingi. Mes vienas kitą papildome ir šitaip suformuojame harmoningą sąjungą. Tik, deja, mums ne visada pakanka kantrybės, o kai kam ir proto, kad suprastume, jog nors ir esame priešingybės, visgi tie mūsų skirtumai yra natūralūs, dėl to kvaila laukti iš partnerio, kad jis lygiai taip pat kaip jūs samprotaus, vertins ir traktuos įvairius įvykus ar reiškinius.
Būtina pasisemti išminties ir nustoti laužyti žmogų. Kur kas konstruktyviau – priimti jame tai, kas tikra, natūralu, sukurta pačios gamtos.
