Kaip “sveikas protas” įstumia mus į depresiją

Dažnai girdžiu klausimus: “Kaip gyventi?”, “Ką pasirinkti?”, “Man norisi štai to ir ano, tačiau žmonės sako, kad tai neįmanoma, nusileisk iš padebesių ant žemės, užsiimk tuo, kas tau garantuotai (jų nuomone) gausis” Palaipsniui žmogus atsisako savo norų ir troškimų, o kadangi svetimi troškimai niekada negalės tapti jo nuosavais, tai žmogus atsisako norų apskritai, puola į apatiją ir depresiją.

Aš klausiu, ko žmogus norėtų? Jis man atsako – nieko. Paklausiu: “O iš tikrųjų?” Jis man atsako: “Iš tikrųjų norėčiau to, ko norėti negalima, neprotinga, bet aš vis tiek labai noriu ir jaučiu gėdą, kad norisi neįmanomo ir apskritai gėdinuosi, kad nedarau to, kas laikoma įmanomu, o kartais išvis nieko nedarau”. Toks žmogus neranda pats savęs dėl to, kad patikėjo, jog jo norai neteisingi, o jeigu jis turi tokių norų, tai ir jis pats kažkoks ne toks.

Ir kadangi jis nekontaktuoja pats su savimi ir savo norais, tai negali kontaktuoti ir su kitais žmonėmis. Štai toks kelias į depresiją, atsisakius paties savęs. Kelias į tuštumą.

Manau, kartais reikia liautis galvoti apie tai, kas blogai, o kas – gerai ir pasijausti tiesiog gyvu žmogumi. Nepaisant kitų žmonių taisyklių ir ambicijų pasakyti: “Aš esu!” Jau vien tai daug kam atrodo visiška beprotybė.

O aš sakau: “Aš galiu”. Galiu padaryti tai, kas neįmanoma. Tegu dauguma žmonių laiko mano norą ir pastangas neįmanomu dalyku, tegu sau mano, kad šios pergalės, šių pasiekimų ir šitos laimės neįmanoma pasiekti. Tačiau iš kur jie gali žinoti? Tai vienas iš pačių svarbiausių klausimų. Pamėginkite paklausinėti žmonių, iš kur jie žino, kas įmanoma, o kas – ne? Tuojau pat prasidės kalbos apie sveiką protą, apie kitus žmonės, kurie tikriausiai irgi tik iš nuogirdų žino tuos, kurie žino iš kitų nuogirdų. O kas susimąstė, kas per daiktas, tasai sveikas protas ir kokia turėtų būti prasmė?

Užtat akivaizdu, kad kartais prasmės apskritai gali nebūti. Ypač, jei gyvenamas svetimas gyvenimas, vietoje saviškio. Sveikame prote irgi, beje, gali būti labai mažai prasmės.

Kiekvienas žmogus turi teisę į savo prasmę, nepriklausomai nuo to, kaip ją vertins aplinkiniai. Dažnai žmonės netiki savimi, baiminasi galimų nesėkmių ir paprasčiausiai net nebando nieko daryti. Tai jų pasirinkimas, jų sprendimas, jų gyvenimas. Kai aš padarau sprendimą, aš žinau, kad gali nieko neišeiti arba gausis ne viskas, ką sumaniau, tačiau aš tiksliai žinau, kur yra mano galimybių riba. Ir ji bus visai kita, nei pas daugumą aplinkinių žmonių, kurie išvis nieko nebando daryti.

Mano savivertė bus pagrįsta mano įgyta patirtimi, o ne tuo, ką man įkalbėjo vaikystėje, ne tuo, ką kalba viršininkas darbe, vyras/žmona ar apskritai kažkoks neaiškus kritikuojantis balsas mano galvoje.

Kad netaptum priklausomu nuo kito žmogaus ar kaltės jausmo, reikia turėti drąsos. Kai pasirenki save, dažniausiai tavo nuomonė susigrumia su kitų žmonių nuomonėmis. Kartais teks patirti pačiam ir teikti kitiems skausmą, kad apgintum savo ribas, savo sprendimus. Tačiau visa tai suteikia laisvę būti savimi. Ir šis dalykas to vertas.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *