Padovanok moteriai milijoną raudonų rožių ir ji pasakys, kad jai reikėjo tik vienos – baltos… Ne taip pasižiūrėjai, ne tą pasakei, pamiršai antros eilės pusseserės katino gimtadienį… Tokius šou surengiame vyrams reguliariai. Ar bent jau kartas nuo karto. Be jokios logiškos ir protingos priežasties, mieli vyrai. Ir jūs burbate, keikaitės garsiai ar mintyse, nusisukate, užsikemšate ausis, ištirpstate ore, įsitikinę, kad tai PMS, moteriški niekai ir kitos kvailystės, į kurias neverta kreipti rimto dėmesio. Ir kad mes pačios nesuprantame, kokias nesąmones darome.
Pirmas dalykas – puikiausiai suprantame.
Antra – dėmesį į tai kreipti reikia. Netgi labai.
Mano draugas į visus mano kaprizus reagavo nuostabiai atlaidžiai, laikė juos neišvengiamais. Kaip sakė: „tai normalu bet kuriai moteriai – tikrinti tokiu būdu vyro tvirtumą”. Ir pavirsdavo tais momentais kurčnebyliu. Galima buvo balsu raudoti, rėkti, daužyti indus jam į galvą – draugužis likdavo ramus kaip Egipto Sfinksas, pajėgus ištverti bet kokią audrą, kadangi priešakyje jo laukia amžinybė.
Jis buvo teisus ta prasme, kad kaprizai moteriai – būtinas ir privalomas priedas. Taip, būtent šitaip mes jus ir tikriname. Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai, intuityviame lygmenyje. Mūsų elgesys apskritai didesne dalimi pagrįstas taip vadinama intuicija. O gal geriau tai pavadinti logika? Intuicija, vis dėl to, kažkas labai neapčiuopiamo, o moteriškas mąstymas visgi ganėtinai logiškas, tiesiog ryšiai tarp įvykių ir įvairių dalykų moterims anaiptol – ne linijiniai. Ir kelio ilgį mes skaičiuojame ne vien kilometrais, bet dar ir kompanija, su kuria važiuojame, lietaus ar saulės kiekiu pasivaikščiojimo metu, rytinės kavos skoniu ir dar tikriausiai vakarykščiu lietumi ir permirkusiomis kojomis.
Tačiau grįžkime prie mūsų kaprizų.
Brangieji ir mylimieji! Jūs taip retai sakote, kad mylite mus. Jūs galite kartoti tai kiekvieną rytą ir vis tiek bus retai. Ir dėl to kiekvieną kartą, kai tik mums būtina išgirsti „aš tave myliu” užsukama plokštelė: „kaip tu galėjai įdėti du šaukštelius cukraus į arbatą, juk aš jau penkias minutes laikausi dietos!!!” Kiekvieną kartą, kai moteriai pritrūksta jūsų dėmesio, prasideda isterija, kurios tema: „koks tu neteisus!!!” Garsiai išsakoma priežastis gali būti kokia tik norite. Ne barnio temoje esmė. Net nemėginkite spręsti tos problemos su jums būdingu riterišku įkarščiu. Tiesiog apkabinkite ir pasakykite, kad ji graži, nežiūrint į jokias dietas, o nereikalingą cukraus gabalėlį būtinai ištrauksite iš puodelio adsorbcijos metodu.
Jūs dar tik susipažinote ir apie meilę bei kitus jausmus kalbėti ankstoka? Čia jums, vyrams, ankstoka. O mes tikriname dirvą, kurioje sodinsime tuos jausmus. Kad paskui nebūtų per vėlu. Ir isterija: „aš norėjau štai tų saldainių iš štai ano kiosko, o tu net nežvilgtelėjai į jį!!!” – tai ne artėjančios komos dėl cukrinio diabeto simptomas. Tai banalus dėmesio reikalavimas.
Taip, moters kaprizai – sudėtingas dalykas. Sudėtingas dar ir dėl to, kad kartą pradėjusios, mes vargu ar pajėgios sustoti savarankiškai. O štai jeigu jums pavyks mus sustabdyti… „Mylimasis! Tau kavos į lovą ar arbatos į puodelį?!”
