Kas čia viršesnis?

Galima visa gerkle šaukti apie demokratiją šeimoje. Tačiau anksčiau ar vėliau šeimose kad ir trumpam atsiranda vadovas. Jis sprendžia arba tik bando spręsti už visus. Ar jį pripažins? Nuo to, kaip pasielgs kiti, priklausys tolimesnis šeimos klimatas.

Idealų vadovą mes įsivaizduojame taip: žmogus, kuris pasako ir jo klauso. Jam paklūsta iš pagarbos. Jį gerbia, nes jis mato toliau už kitus ir atsako už visus. Blogiausiu atveju jam paklūsta iš baimės. Nes jis turi galią bausti ir net pašalinti.

O kam iš viso reikalingi vadovai? Aš kurį laiką nuoširdžiai nesuprasdavau, kam reikalingas vadovas darbe. Savo darbą visi mūsų darbuotojai išmano. Dėl drausmės? Jei nuo darbo priklauso uždarbis, niekam nereikia drausmintojo. Pinigus gali mokėti klientai. Bendrus darbovietės klausimus gali spręsti susirinkimas.

Tai gal ir šeimose nereikalingas vadovas? Juk kiekvienas gali būti tiesiog atsakingas už savo darbą. Tik pirma reikia susitarti. Pavyzdžiui, taip. Tėvelis žinos, kad jam reikia, tarkime, mokėti už butą, vesti vaikus į darželį ir parnešti pinigus. Mama žinos, kad jai reikia gaminti valgyti, migdyti mažuosius ir taip pat parnešti namo pinigus. Vyresnis vaikas įjunginės ir išjunginės skalbimo mašiną. Indus plaus visi iš eilės. Mylėsis tėvai pagal nuotaiką.

Ir kur tokioje darnioje sistemoje rasti vietos vadovui? Ką jam čia daryti?

Vienas iš galimų atsakymų yra toks. Įprastiniame gyvenime, kai viskas eis pagal grafiką, tikrai vadovo nereikės. Viskas suksis kaip gerai sureguliuoto mechanizmo ratukai. Tačiau kritinėse situacijose kils nerimas ir sumaištis. Tarkime, gimstant vaikui. Tai situacija ne kasdienė. Kas bus, kaip elgsis šis mažas rėkiantis padarėlis, niekas nežino. Todėl natūraliai atsiranda žmonių, imančių atsakomybę už jį ir galinčių vadovauti kitiems. Tai gali būti mama ar močiutė, arba abi iš karto. Jos vadovauja tėvui: ”nupirk “pampersų”. Arba “pašildyk pienuką”. Tėvas paklūsta. Jis nežino, ką daryti su kūdikiu taip gerai, kaip žino moterys.

Šeimoje, kurioje iki tol buvo lygybė, iškyla aiškus vadovas- viena ar dvi moterys. Ir vienas pavaldinys- tėvas. Žinoma, yra dar vienas pavaldinys – kūdikis. Jis paklusniai valgo tai, ką jam duoda ir leidžiasi migdomas bei juokinamas.

Kitas pavyzdys – sūnus paauglys grįžta namo sumuštas ir apiplėštas. Vėl situacija neaiški ir kelianti nerimą. Ir vėl iškyla vadovas. Tarkime, tėvas. Jis sako moterims: “sėdėkite namuose, aš eisiu išsiaiškinti į kiemą. O jūs tuo tarpu užriškite jam žaizdą.” Moterys paklūsta. Tėvas geriau gaudosi vyriškuose santykiuose. Vėl atsiranda aiškus vadovas ir aiškios pavaldinės. Ir vienas pavaldinys – paauglys.

Taigi, krizių metu vadovai, pasirodo, iškyla natūraliai. Vadinasi, tai labai naudingas, nors ir nesąmoningas, žmonijos atradimas.

Tačiau, pasakysite jūs, visa tai labai sterilu ir gražu. Gyvenime apie vadovavimą imame galvoti, kai kas nors neišeina. Tarkime, abu sutuoktiniai siekia vadovauti. Jie gal to nesupranta, bet jaučiasi nuolatinėje įtampoje. Kai vienas pasako “juoda”, kitas būtinai pasakys “ne, balta”.

Neretai taip ima elgtis žmona, kuri iš pradžių labai nuo ko nors priklausė ( tarkime, nuo savo valdingos mamos). Ir štai ištekėdama ji svajojo pagaliau išsilaisvinti. O vyras, įsivaizduokite, šito nesupranta ir pats svajojo pakartoti despotiško tėvelio gyvenimą. Ir kai jis bando ką nors šeimoje pasukti savo linkme, ji nežinia kodėl ima ginčytis. Arba vaiką į savo pusę nuteikinėja. Na, jūs žinote šias situacijas. Čia būna labai daug įsižeidimų, žeminimų ir manipuliacijų. Kol jie neišsiskiria. Nė vienas nenori nusileisti, nė vienas nenori pripažinti kito vadovavimo. Neurotiška santuoka, trumpai tariant.

Tačiau kas sakė, kad vadovas šeimoje būtina iškyla iš suaugusiųjų tarpo? Netgi naktį rėkiantis vaikutis bando vadovauti situacijai. Tik jį nuramini, tik grįžti ant pirštų galiukų į miegamąjį, kaip mat jis pabunda ir ima verkti. Ir vėl tenka mamai ar tėvui grįžti prie jo ir raminti. Kas šiuo atveju valdo situaciją? Jūs pasakysite, kad vaikui tiesiog baisu vienam. Gerai, tačiau kas vis dėlto valdo tėvelį ir mamytę? Kieno dūdelei paklusdami jie šoka? Vaiko. Na, žinoma, tėvai klauso ir savo tėviškų jausmų. Tačiau turint galvoje tai, kad jie dar nori ir miegoti, o grįžta pas kūdikį, vadovauja vis dėlto jis. Nesąmoningai ir neatsakingai.

Maži verkiantys vaikai vadovauja tėvams, kai nori jų dėmesio. Pažiūrėkime, kaip vadovu tampa vyresnis vaikas, pats to nelabai norėdamas. Štai šeima, kurioje tėvelis nenori būti vadovu niekada. Tai yra, gal jis ir bando vadovauti savo sugėrovui, kai anas nepastovi ant kojų. Tačiau grįždamas į šeimą tėvelis tampa baldo rūšimi. Jis kvepia alkoholiu, vos pastovi ant kojų ir niūriai tyli.

Mama paraudusiomis nuo ašarų akimis glaudžia prie savęs augantį sūnų ir šnibžda ”tu mano vienintelė meilė”. Sūnus su neapykanta žiūri į tėvą – motinos kankintoją. Jis atsiduria tėvelio vietoje, nes tėvelio vieta šeimoje yra vakuojanti. Dabar su jo, o ne su tėvu mama tarsis, kaip taisyti mašiną, kaip daryti remontą, kur važiuoti vasarą. Jis tampa šeimoje vieninteliu atsakingu vyru. Tik kad seksu su juo neužsiimama. O taip jis yra pilnas vadovas vyriškis klausimais.

Ar jam tai patinka? Didele dalimi, ne. Jis nori būti tiesiog berniukas. Kad galėtų žaisti sau kieme su kitais berniukais, kad valgytų ledus ir kad spoksotų į mergaites. O jam paskirtas visai kitas vaidmuo – vadovaujantis. Žinoma, jis dažnai pyksta ant savo tėvų. Žinoma, kad jį sunku priklabėti, o įsakyti iš vis neįmanoma. Visas išsigelbėjimas – jei jis turi atsakomybės jausmą ir šiokias tokias ambicijas. Kitaip tai tiesiog vienas “nesuvaldomas” paauglys. Tik niekas nežino, jog jį tokiu išrinko šeima slaptu nerašytu balsavimu.

Tik po to šeima tai pamiršo, o dabar skundžiasi psichoterapeutui, kad jų vaikas yra nesukalbamas, nesuvaldomas. Skundžiasi vargšai tėvai, sako: patologinis paauglys kažkoks. Tik ne paauglys čia patologinis, o santykiai šeimoje atvirkštiniai – to šeima bevelija nepastebėti. Tik galima jausti jų bejėgį pyktį: kažkoks snarglys, suprantate, bando mus šokdinti…

Kiek daug kovos, agresijos , pykčio (netgi globaline prasme, tarp tautų ir valstybių ) vyksta pasaulyje dėl to paties prakeikto klausimo: kas čia viršesnis?

Tad gal geriau tegul visi būna lygūs? Na, įteikime vienas kitam šį populiarų šūkį: ”Visi žmonės yra lygūs”…

O štai nuvažiuokite į Kauno zoologijos sodą. Paukščių narve, tame, kur ant kalnelio, jūs pamatysite medį su keliomis šakomis. Ant jų tupi paukščiai. Daug jų, ir kiekvienas stengiasi užimti aukščiausią šaką. Tuomet, kai kuriam nors tai pavyksta, tarp paukščių prasideda šurmulys ir peštynės. Kiekvienas stumdo kaimyną, nes bando patikrinti, kokiai gi vietai kas priklauso. Aukščiausiai tupintis paukštis ne šiaip stipriausias. Jis potencialaus pavojaus ar perskridimų metu ( paukščiai nežino, kad ilgam uždaryti sode) taps pulko vedliu ir gynėju.

Tame pačiame zoologijos sode, nusileidę nuo kalnelio, jūs pamatysite pelikanų ir ančių šeimas. Jei jūs prieisite prie bet kurios paukščių šeimos per arti, patelė grakščiai nuleis galvą, o patinas išskleis sparnus ir dar grėsmingai suklyks. Jis gins visą šeimą.

Kaip keista – juk ne jie, o mes vadinamės Homo sapiens.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *