Keičiame gyvenimo žanrą

Nėra nauja mintis, kad gyvenimas kvailiui – tragedija, o išmintingam žmogui – komedija. Todėl pabandykime dar kartą pakeisti požiūrį. Arba bent įsivaizduokime, kaip tai daroma.

Gyvendami mes nesivadiname aktoriais, o gyvenimo nevadiname žanru. Mums iš viso nepatinka mintis, kad mes ne tik gyvename, bet ir vaidiname. Nesuprantu, kaip tik vaidmenų teorijos- transakcinės analizės – šalininkai randa sau klientų. Mums daug kas pataria: žiūrėk į viską lengviau. “Ne – rimtai atsakome mes – tai ne vaidyba. Tai per daug rimta.” “Ne,- šaukia palikta moteris – tai gyvenimo pabaiga – jis manęs nebemyli!”

Ir kodėl, jei mums nepasisekė meilėje ar karjeroje, ar mes susirgome, žmogų, pavadinusi tai spektakliu, mes galėtume užmušti? O va taip. Kad žinotų. Nes nesupranta mūsų jausmų. Tačiau kaip taip atsitinka, kad išklausęs mūsų pasakojimą apie tragišką įvykį koks išmintingas senukas ima ir pasako- “na ir komedija”?

SAVIUGDA IR TOBULĖJIMAS - paprastai apie psichologiją ir saviugdą

Panašu, kad tai, jog mes išgyvename kažką labai tragiškai, neatima iš kažko galimybės pažiūrėti į tai komiškai! Pasirodo, dažną tragediją galima perrašyti kaip dramą. O dramą – kaip komediją. Todėl ir vaikšto po didelius Europos miestus mimai klounai ir mėgdžioja praeivius. Todėl ir laikydavo nuo seno didikai savo dvaruose juokdarius. O kaip gi be jų?

Pradžioje imkime tragediją. Kuo pasižymi tragedijos žanrą išpažįstantys žmonės? Jie žiūri į pasaulį taip, koks jis turėtų būti. Iš esmės jų pasaulėžiūra artima epui, sakmėms, himnams ir padavimams. Jų supratimu:

  • Vyrai turi būti stiprūs galiūnai ir mylėti vieną moterį iki grabo lentos;
  • Pasaulyje turi nuolat vykti gėrio ir blogio kova.
  • Kai nugali blogis, tai tragedija. Kai nugali gėris – triumfas.

Žiūrėkite: kai į pasaulį žiūri matu “kaip viskas turėtų būti”, tragedijų būna nemažai:

  • Vyras turėjo pasirūpinti buitimi, o jis mėgsta išgerti ir tinginiauja;
  • Moteris turėjo beprotiškai mylėti vaikus, o ji nuo jų pavargsta;
  • Vyras turėjo dvidešimt penkerių metų būti firmos vadovas, o jis tik vadybininkas…
  • Sveikata turi būti geležinė, o man gastritas.
  • Jaunas žmogus turi linksmintis ir mylėti, o jis sėdi liūdnas ir vienišas…

Ir t.t.

Matote: sąlyga “turėtų” padaro iš gyvenimo nuolatinę tragediją… nes gyvenimas nepaiso mūsų “turėtų”, o yra toks, koks yra. Kaip liūdnai pajuokavo tai-či treneris Eugenijus: ”didysis meistras pusę gyvenimo mokėsi daužyti akmenis delnu. Jis dešimt metų treniravo save vaikščioti basom kojom per stiklo šukes, penkerius metus – nekvėpuoti dvidešimt minučių, trejus metus – pilvo presu sulaužyti ietį ir… mirė nuo tuberkuliozės”…Tragiško žmogaus sąmonė nepripažįsta tokių gyvenimo pokštų.

Tiesą sakant, tragiški išgyvenimai būdingi mažiems vaikams – jie žino tiksliai, kas turėtų būti, todėl taip graudžiai verkia įkandus uodui, pasilikę be tėvų darželyje, praradę žaisliuką….

Tačiau gyvenimas mus kažko išmoko. Svarbiausia mums – laiku nusivilti herojiniu epu ir priimti, kad pasaulyje ne viskas yra taip, kaip turėtų. Kai kas pasaulyje yra taip, kaip tik galėtų.

Dabar imkime dramą. Žmonės, dramatizuojantys įvykius, dažniausiai mėgsta žiūrėti televizorių ir skaityti romanus. Filmuose, serialuose, televizijos šou ir romanuose mums rodo gyvenimą, koks jis galėtų būti. Tai reiškia – galėtų būti, jei gyvenimiški įvykiai staiga susikoncentruotų. Tai, kas gyvenime įvyksta kartą per du tris metus, dramoje įvyksta per dvi valandas.

Tarkime, dramoje labai dažnai vaizduojama nelaiminga, bet labai aistringa meilė. Ir staiga paaiškėja, kad pagrindinio herojaus priešas yra jo tikras brolis. O dar kažkas tuo pat metu kažką nužudo, o kitas nusižudo. Bet tuoj pat paaiškėja, kad tai netiesa. Nors jau būna per vėlu… Matote, kokia įtempta įvykių seka? Kokios aistros verda dramoje?

Gyvenime įvykių dažnis kur kas kuklesnis – štai kartą metuose pasaulyje įvyksta didelis teroristinis aktas. Mažame miestelyje kartą per dešimtmetį nuogas meilužis bėga per miestelį nuo apgauto vyro. Kaimynas sykį iškrito pro langą – kartą per visą jūsų gyvenimą. Meilė štai lyg ir po truputį užsimezga. O gal tai tik prisirišimas…. Matote, koks vangus atrodo gyvenimas, jei lauki iš jo to, kas galėtų būti? Todėl dramatizuojantys žmonės dažnokai į realybę žiūri neigiamai. Tikrovė jiems atrodo nepakenčiamai nuobodi. Meilė netikra. Draugystė neįtikinama. Moteris gali nuolat jausti “tikrų” jausmų trūkumą ir priekaištauti vyrui, kad jis nuobodus, sumaterialėjęs, kad jis nesukelia jai reikiamos emocinės gamos.

Nesąmoningai toks žmogus pats siekia sukelti nedidelę dramą savo namuose ar darbovietėje. Jis ieško ar net inscenizuoja filmą, serialą, šou, romano siužetą gyvenime! Tuomet jam ima atrodyti, kad jis gyvena. O taip – ne, ačiū. Ačiū dievui, kai kuriais atvejais žmonės išmoksta, kad romanai, filmai ir spektakliai – tai viena, o gyvenimas – tai kita. Ir ima po truputį mėgti patį gyvenimą, nelaukdami iš jo įvykių koncentrato. Pasirodo, gyventi gali būti šaunu ir be dramų. Ypač kai imi pastebėti juokingas gyvenimo puses.

Žiūrėti į pasaulį kaip į komediją – štai, mano supratimu, tikras gyvenimo menas. Komedija rodo pasaulį ir žmones tokius, kokie jie yra. Atkreipkite dėmesį į tokius televizinius personažus, kaip ponas Bynas, “Dviračio šou” herojai, Benis Hilas, Simpsonai ir kt. Kodėl žmonės juos mėgsta ir juokiasi? Todėl, kad atpažįsta juose save, arba bent savo trūkumus ir silpnybes.

Jei tik pradėti žiūrėti į Simpsonus ar į poną Byną su matu “kokie jie turėtų būti”- kils ne juokas, o graudulys – tragedija. Kas čia juokingo, jei Bynas įkišo galvą į kalakuto vidurius? Juk tai tragiška – galima uždusti, o ir mergina į duris skambina? Juk Bynas gali savo laimę pražiopsoti! Koks čia dar juokas gali kilti – užsičiaupkite. Jei laukti iš šių personažų įtemtų įvykių, komedija gali nuvilti – taip, niekas joje užimančio kvapą ir neįvyksta. Tačiau jei žiūrėti į gyvenimo personažus tokius, kokie jie yra – gyventi pasidaro lengviau. Ir šį lengvumą lydi juokas. Nors rašytojas Kundera ir pavadino gyvenimo lengvumą “nepakeliamu”, bet juokiantis jis tikrai pasidaro pakeliamas.

Yra toks pratimas. Štai jums atsitiko kažkas, kas jums – tragedija ar bent drama. Ir be jokios abejonės jūs perpildyta jausmų. Įsivaizduokite, kad jūs pasakojate šią istoriją žmogui, kuris pasižymi geru humoro jausmu. Ir moka nusišypsoti, pamatyti šių dalykų komiškąją pusę. Klausosi jis jūsų ir sureaguoja jam būdinga maniera. Kaip jūs pati tuomet pasijaučiate?

Gali būti, kad jums irgi pasidarys panašiai juokinga. O jei ne – jūs pasipiktinusi atmesite tokį nejautrumą. Jums, suprantate, bloga, o jis juokelius laido! Užvožkite tuomet jam per makaulę – palengvės.

Olegas Lapinas

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *