Kelias į sėkmę grindžiamas sugebėjimu klausytis ir išgirsti

„Įtakos kitiems žmonėms paslaptis glūdi ne sugebėjime kalbėti, o sugebėjime būti geru klausytoju“, – rašė D. Carnegie.

Klausymosi įgūdžiai, kaip ir sugebėjimas pateikti tinkamus klausimus, yra sėkmingo bendravimo pagrindas. 50–80 proc. savo laiko mes praleidžiame būdraudami ir bendraudami. Apie 45 proc. to laiko mes klausomės, tačiau klausymosi menas mums nėra įgimtas. Jo reikia išmokti.

Net jeigu mes nepertraukiame pašnekovo ir žiūrime į jį, paprastai daug kas iš to, ką jis pasako, praslysta pro mūsų ausis, nes mūsų mintys laksto, kaip joms patinka, nenori paklusti. Mes tiesiog nemokame klausytis.

Mūsų visuomenei būdingam nesugebėjimui išklausyti, girdėti ir suprasti kito galima net suteikti piniginę išraišką. Pagal atliktus tyrimus mokslininkai apskaičiavo, kad Vokietijoje per metus patiriami maždaug 158 mlrd. eurų nuostoliai vien tik dėl to, kad vadybininkai atidžiai nesiklauso klientų, vadovai – savo darbuotojų, o pastarieji – savo kolegų.

Klausymasis yra komunikacinis sugebėjimas, kurį mes įgyjame anksti. Be jo negalėtume išmokti kalbėti, skaityti ir rašyti. Klausymasis per dieną sudaro maždaug apie pusę viso žmogaus bendravimo, priklausomai nuo jo profesijos ir asmenybės. Pokalbiui reikia ne tik kalbėjimo, bet ir klausymo. Kol kalbame patys, nesužinome nieko naujo.

Žmogaus sugebėjimas klausyti pastebimas ir įvertinamas ne iškart. Visur dėmesį į save pirmiausia atkreipia gražbyliai, o ne tyleniai. Ir į darbą dar nė vienas nebuvo priimtas tik dėl to, kad mokėjo girdėti.

Klausytis nėra paprasta. Reikia norėti išgirsti kitą, tai neįvyksta atsitiktinai. Girdėjimas visada būna susijęs su vidiniu nusiteikimu ir emocijomis. Aktyvus, paslaugus klausymasis gali būti varginantis. Pokalbis su įdėmiu klausytoju laikomas retu laimingu atsitiktinumu.

Kuo išsiskiria sugebantis išklausyti žmogus ir kaip tampama geru pašnekovu?

Tinkamo klausymo pagrindas yra pašnekovo pripažinimas ir pagarba jam, išankstinių nuostatų atsisakymas.

Klausymas reiškia ne tik tylėjimą. Intensyvus, gyvas kalbėtojo minties sekimas, atviras palaikymas (galvos linktelėjimai, „taip“, „hmm“), sėdėjimas viename lygyje, žvilgsnių kontaktai signalizuoja apie tikrą klausymą. Klausantysis turi trumpam užmiršti save, skirti laiko ir dėmesio kitam. Emocinis palaikymas (klausimai, pritarimas, skatinimas toliau kalbėti), įsijautimas parodo, kad kitas žmogus priimamas ir suprantamas.

Geriau klausytis skatina ir kokybiška kalbėtojo kalba. Psichologai pataria įsirašyti savo kalbą ir ramiai išklausyti, kad galėtumėte įvertinti, ar sugebate nenuobodžiai kalbėti ir suprantamai reikšti savo mintis.

„Klausymosi pagrindas yra empatija, – sakė bendravimo psichologas iš Hamburgo Michaelis Thielis. – Pagarbus, malonus, dėmesingas klausymasis, šiek tiek palinkus į pašnekovo pusę, reiškia, kad iš tikrųjų norima sužinoti, ką kitas mano ir trokšta pasakyti, be jokio kritiško nusiteikimo. Tai labai žmogiškas bruožas. Beveik visos motinos jį įgyja automatiškai, nes jos turi žinoti, kodėl kūdikis verkia. Geriausias klausymasis būna tada, kai klausantysis įsijaučia į pašnekovo emocinę būseną.“

Psichologas M. Thielis pataria vyrams ypač dėmesingai klausytis moterų. Vyrai patys nebūna įpratę atvirai reikšti savo emocijų ir šnekėti jausmingai. Jiems didžiausias menas yra įsijausti į moters būseną ir išgirsti tai, ką ji pasako ne žodžiais.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *