Kiekvienas liūdi savaip. Liaukitės smerkti svetimą skausmą

Nėra dviejų žmonių, kurie vienodai sielvartautų. Ir nėra vieno, universalaus būdo tai daryti.

Matydami, kaip kažkas liūdi, kartais užjaučiate žmogų, nes patys žinote, ką reiškia atsidurti tokioje situacijoje. Kartais kito žmogaus skausmas jums primena jūsų pačių patirtą sielvartą, jūs bandote siūlyti žmogui pagalbą. O kartais nirštate ir galvojate: “Aš irgi liūdėjau, betgi negalima šitaip ištižti!”

Jūs teisus, sielvartaudami jūs išties elgėtės kitaip. Tačiau tai nereiškia, kad kitas žmogus neturi teisės liūdėti taip, kaip liūdisi būtent jam.

Kažkas sielvartauja taip, kad kiti to net nepastebi. Jie apsipila ašaromis savo automobilyje, važiuodami namo po darbo. Praėjus vos kelioms minutėms po to, kai šypsojosi kolegoms ir linkėjo jiems linksmo vakaro.

Kažkas liūdi atvirai. Dalinasi artimųjų nuotraukomis internete. Bendrauja su broliais ir seserimis, su draugais, palaikymo grupėmis.

Kažkas liūdi labai triukšmingai. Jie garsiai paskelbia apie savo sielvartą ir garsiai reiškia emocijas. Išleidžia į išorę visą susikaupusią įtampą, visą pyktį, ištuštėjimo jausmą, kurį sukelia faktas, jog daugiau jau niekada nepamatys žmogaus, mylėto labiau už gyvenimą.

Kažkas sielvartauja produktyviai. Kuria planus ateičiai, organizuoja renginius, aukoja pinigus labdaros organizacijoms. Stengiasi neleisti, kad netektis taptų gyvenimo pabaiga.

Kai šie žmonės susitinka, kontaktuoja, atsitinka vienas iš dviejų: arba jie su užuojauta žvelgia į žmogų, kenčiantį panašią netektį, atpažindami jų sielvarte save, arba smerkiamai šnairuoja į liūdintį žmogų. Kritikuoja jį, sakydami, kad negalima duoti valios emocijoms, kad reikia liūdėti tyliai, liūdėti garsiai ir t.t.t Ir tai – neteisinga.

Jūsų sielvartavimo būde nėra nieko smerktino.

Tiesiog jis tinka ne visiems.

Turėkite tai galvoje, kaip apsimetate, jog visiškai kontroliuojate situaciją ir kad turite papildomą energijos šaltinį, kuris padeda ištverti iki darbo dienos pabaigos. Visi kiti žmonės, patekę į panašią situaciją, visiškai neprivalo elgtis panašiai kaip jūs.

Prisiminkite tai, kai pasirodys, jog žmogus, nepasakojantis visiems iš eilės apie savo skausmą, visiškai nejaučia jo savo viduje. Prisiminkite tai, kai pasirodys, jog žmogus, renkantis pinigus išėjusio artimo žmogaus įamžinimui, paprasčiausiai “negali jo paleisti”.

Kiekvienas žmogus pratinasi prie netekties jausmo savaip.

Kažkas pats išsiaiškina, kas jam geriausiai padeda, o kas – ne, ir kaip geriau išsigydyti žaizdas ir gyventi toliau.

Kažkam šis procesas užima daugiau laiko, nei kitiems.

Kažkam reikalinga tyla ir ramybė.

Nėra vienintelio teisingo būdo apverkti netektį. Užtat yra labai neteisinga smerkti kitą už tai, kaip jis sielvartauja, versti jį jaustis dar blogiau, nei jis jaučiasi dabar.

Atminkite – visi mes ieškome būdų žengti toliau gyvenimo keliu po pergyventos netekties. Visiems mums tenka su liūdesiu suvokti, koks trapus žmogaus gyvenimas. Visiems mums tenka pralošti, patirti nesėkmę, visi mes sielvartaujame. Visi turime istorijų, kurių niekam nepasakojame.

Turėkite tai galvoje ir žinokite, kad liūdėti – reiškia gerbti, prisiminti, išsivaduoti ir eiti toliau. Kad ir kaip ilgai tai truktų, kad ir kokiu būdu šis procesas vyktų.

Kiekvienas turime nuosavą patirtį ir mes neturime teisės spręsti, kaip kiti žmonės turėtų elgtis sunkiose situacijose.

Mes galime tik viena – klausytis, girdėti, gerbti jų asmeninę erdvę, neperžengti šios erdvės ribų, leisti žmogui susirasti savo kelią. O kai ateis mūsų sielvarto diena – surasti savyje jėgų susirasti savam keliui.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *