Kito žmogaus meilė nepastovi. Mes keičiamės, apgaudinėjame, mes senstame ir mirštame

Tik po daugelio santuokoje išgyventų metų aš visiškai netikėtai suvokiau, kad kūriau savo santykius, remdamasi visiškai nerealiais su meile susijusiais lūkesčiais.

Aš nuoširdžiai tikėjau, kad meilė yra tai, ką gauname iš kitų žmonių, be to, ne šiaip kokių, o ypatingų. Jie mus įsimyli ir atneša mums laimę. Kiekvieną dieną ir visą gyvenimą. O kaipgi kitaip? Dėl to savo ankstesnius nepavykusius romanus bandžiau aiškinti išimtinai tuo, kad sutikdavau neteisingus žmones. Tokius, kurie negalėjo ar nenorėjo „suteikti man laimę”.

Šita pozicija nėra unikali. Daugelis mūsų įsitikinę, kad svarbiausia – atkakliai ieškoti idealaus partnerio. Nenuostabu, kad tuo pat metu fokusuojamės į tas savybes, kurių jis arba ji turi turėti, kad užpildytų mūsų gyvenimą laime ir džiaugsmu.

Ir labai mažai kas iš mūsų skiria laiko, kad ištyrinėtų ir suprastų visų pirma pačius save. O juk tik čia slypi raktas į suvokimą, kas realiai gali suteikti mums laimę ir kokiu būdu kitas žmogus galėtų padėti ją mums susirasti.

Mes kaip apsėsti ieškome meilės taip, tarytum gyvenime pas mus turėtų ateiti kažkoks žmogus iš šalies, kad įgyvendintų visas mūsų svajones. Be to, mūsų reikalavimų sąrašas ganėtinai įspūdingas. Jame – ištisas jovalas, kuriame susimaišė mūsų nesąmoningi norai, vaikiški sapnai, reklaminiai klipai ir kadrai iš filmų apie meilę.

Skaudžiausia yra tai, kad kai galiausiai atrandame taip trokštamus santykius su „idealiais” partneriais, galinčiais išpildyti viską, ką sufantazavome savo galvose, dauguma sąrašo punktų tampa visiškai neaktualūs. Pasinėrimas į kasdieninio gyvenimo realybę išblaivo ir mes paskui metų metus stebimės, bandydami suprasti, kas mus privertė išsirinkti būtent šitą žmogų į partnerius „visam gyvenimui”.

Mes visi to siekiame ir ieškome jos – meilės euforijos. Kai mus užpildo tas stebuklingas saugumo, galios ir vilties jausmas. Ir štai pradedame santykius su žmogumi ir paskiriame jį… atsakingu už tai, ką patys jaučiame. Skamba absurdiškai, tiesa? Ir visgi čia yra būtent tai, ką dauguma žmonių daro kiekvieną dieną, metų metus.

Svarbiausia, ko dauguma nesupranta – kai įsimylime, niekas nieko mums neatneša ant lėkštutės su žydru kaspinėliu. Mes automatiškai negauname visos tos stebuklingų jausmų, apie kuriuos metų metus svajojome, gamos.

Bėda ta, kad šis svaiginantis euforijos jausmas, kurio taip trokštame, iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip mūsų pačių energija, ir tai tiesiogiai susiję su mūsų vidiniais psichoemociniais procesais.

Kitas žmogus suveikia kaip šio proceso katalizatorius ir tai kurį laiką leidžia pajausti gyvenimo pilnatvę bei pasitenkinimą, tačiau pirmuoju smuiku šiame procese griežiate jūs pats. Ir atsakingas už viską, ką jaučiate ar ko nejaučiate, irgi esate tik jūs pats ir niekas kitas.

Jeigu jūsų viduje nėra džiaugsmo ir harmonijos – niekas nepadės. Taip, žinoma, kartais saulė žvilgtelės iš už debesų, tačiau likusiomis dienomis bus kaip ir anksčiau – lietus ir beviltiškumas.

Mes darome klaidą, siedami kito žmogaus elgesį ir poelgius su savo pačių emocijomis ir saviverte, esame tvirtai įsitikinę, kad kito žmogaus egzistavimo šiame pasaulyje tikslas ir paskirtis – padaryti mus laimingas ir nieko daugiau.

Ir kai tik žmogus užsiima kitais reikalais, kas absoliučiai natūralu, mes iškart nusprendžiame, kad su juo kažkas atsitiko, kad jis mūsų nebemyli ir nepaiso. Ir štai – naujas „liūdesio ir nevilties” priepuolis. Mums pradeda taip skaudėti, kad partnerio „dėmesio deficitą” imame laikyti įrodymu, jog esame neverti, nepakankamai geri ir t.t.

Tai labai klaidinga išvada. Iš tikrųjų reikia viso labo suprasti, kad kito žmogaus elgesys – tai jo vidinių procesų, nesiliaujančių pokyčių ir evoliucijos rezultatas. Bet kadangi mes priimame tai pernelyg asmeniškai, tai iškart pradedame kapstytis savyje ir kentėti. Vaizduotė pradeda fantazuoti, kad mūsų daugiau nebemyli ar iš pat pradžių nemylėjo, o tik apsimetė, kad žmogus mums nedėmesingas, mus ignoruoja, iškeitė mus į…

Mes ne šiaip laukiame, kad meilę mums atneš ir įteiks kitas žmogus, bet dar ir norime, kad meilė būtų įteikta konkrečiu būdu, įgarsinta ta „meilės kalba”, kurią patys sau susigalvojome. Ir kai partneris veikia pagal mūsų sugalvotą šabloną, t.y. taria mūsų laukiamus žodžius, atlieka laukiamus poelgius, o dar ir skambant mūsų mėgstamai melodijai, štai šiuo atveju atsiduriame devintame danguje iš laimės. Tačiau net menkiausia detalė, neatitinkanti visų tų mumyse užsikonservavusių paaugliškų svajonių, iškart sukelia nusivylimą.

Kol laukiame meilės iš kitų – meilė absoliučiai nestabili. Mes pavirstame likimo įkaitais, nes žmonės yra nelabai prognozuojami: gali įsimylėti kitą, gali pasikeisti, meluoti, jie sensta, miršta.

O mes juk laukiame, kad prieš daugelį metų vienas kitam duoti pažadai galiotų „iki grabo lentos”, pažadai, kuriuos kitados davėme, būdami visai kitais ir kitokiais žmonėmis. Ir šitas noras pririša mūsų stabilumą prie kažkokio konkretaus faktoriais, mes visiškai ignoruojame realybę, kurioje viskas pastoviai keičiasi.

Štai dėl ko vienintelis būdas patirti ir išlaikyti nuostabią meilės energiją ir euforiją – tai sužinoti, kaip ją gauti patiems, nepasikliaunant jokiais išoriniais faktoriais. Kad taip atsitiktų, turime pažinti save. Tikrus ir realius. Suprasti, kas teikia mums džiaugsmą, kas mums įdomu, kas įžiebia mumyse aistrą. O svarbiausia – visam tam atsiverti. Niekas niekada už mus šito nepadarys.

Iš tikrųjų labai mažai žmonių realiai žino, ko jie nori, ką mėgsta, ko siekia. Dauguma lekia per gyvenimą, įjungę autopilotą, juos įtakoja pasąmoningi impulsai ir aplinkinių žmonių įdiegti šabloniniai stereotipai. Nepaisant to, mes vis laukiame, kad ateis kažkoks kitas žmogus ir pavers mūsų gyvenimą stebuklu. O jeigu to padaryti nesigaus, reiškia, jis „neteisingas”. Tokiu būdu mes suverčiame kitam žmogui tą pareigą, už kurią esame atsakingi patys – pareigą patiems gyventi savo gyvenimą ir patiems susikurti laimę.

Tikrasis santykių tikslas – sužinoti, kas esame. Mes kuriame santykius, kad augtume ir tobulėtume, santykiai skirti palaikymui ir įkvėpimui, o ne tam, kad kažkas iš šalies padarytų mus laimingais ir viskuo patenkintais.

Augimas įmanomas tada, kai mokomės bendrauti sąžiningai, be prievartos, sukūrę saugią erdvę savo partnerystėje, kurioje galima atvirai išsakyti tiesą.

Mes jaučiamės tvirtai, kai drąsiai sakome, ką galvojame, nepergyvendami, kad partneris kažkuo mus apkaltins ar užkraus mums atsakomybę už savo emocines reakcijas į mūsų žodžius. Būtent tokia santykiai yra realiai harmoningi ir laimingi. Nes pagrįsti jie ne nuostata, kad mes privalome padaryti kažkokį žmogų laimingu ar patenkinti jo poreikius, pagrįsti jie giliu emociniu ryšiu, supratimu, dėkingumu, užuojauta ir įkvėpimu. Šitas dalykas vadinamas sąmoningais santykiais.

.



Naujienos iš interneto

One thought on “Kito žmogaus meilė nepastovi. Mes keičiamės, apgaudinėjame, mes senstame ir mirštame”

  1. Meilėje labai svarbu ir pagarba, apie kuria niekas nešneka. Tai ir yra tvirtos šeimos pagrindas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *