Kodėl aklai siekiame tobulybės, nesuprasdami, ar ji mums tinka?

Taigi, kas tas tobulumas: nepasiekiama siekiamybė ar apčiuopiama realybė?

Pastaruoju metu žiniasklaida, seminarų antraštės bei bent kažką pasiekusių asmenų pasisakymai mirga nuo šūkių: „Eik! Siek! Daryk! Būk toks, būk anoks. Nebūk priklausomas nuo darbdavio – dirbk sau! Būk milijonierius ir t.t. Manau, kad jautresnius žmones tai gali paveikti ir priversti susimąstyti: „Tai gal aš esu menkavertis žmogus, jei nepasiekiau kažkokių karjeros aukštumų ir neprisidėjau prie to, kad pasaulis taptų geresnis?“

Žmonės yra skirtingi. Skirtinga jų prigimtis, svajonės, siekiai, tikslai… Jei žmogus patenkintas savimi ir savo gyvenimu. Viduje jaučia harmoniją su savimi bei supančia aplinka – toks žmogus gyvena savo gyvenimą ir yra laimingas. Visiškai nesvarbu, kad kažkam jo gyvenimas gali pasirodyti bevertis, nykus ir nuobodus. Nieko tokiam žmogui nereikia keisti nei savyje, nei aplinkoje. Nebent požiūrį, kad reikia keistis.

Ne visi iš prigimties linkę vadovauti, ne visi randa savyje veržlumo kažko siekti. Todėl svarbiausia gyvenime įsiklausyti į save ir savo norus. Ir posakis: „Prastas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu“ – yra visiškai nelogiškas. Jei visi kareiviai siektų tapti generolais, tai kam tie generolai vadovautų? Kas atlikinėtų vadovų užduotis, jei nebūtų pavaldinių? Kas valytų gatves, jei visi būtų ponai? Net ir gamtoje mes matom ryškias hierarchines pakopas.

Labai dažnai gyvenime būna taip, kad tie tylūs, niekam nepastebimi žmonės, pabaigę savo darbo dieną – to darbo, kuris nėra ryškiai pastebimas ir reikšmingas, bet užtat jo širdžiai mielas ir streso nekeliantis, – grįžta į šeimą ir tai yra viskas, ko jam reikia: ramus ir stabilus gyvenimas. Ir toks žmogus gyvena laimingą gyvenimą, nes tas gyvenimas yra jo gyvenimas. Jis neprivalo būti geresnis ar gražesnis, jei nieko geriau ir nesinori.

Kad ir kokį darbą žmogus dirbtų, kad ir ką gyvenime būtų pasiekęs, kad ir kiek disponuojamos valdžios ir pinigų beturėtų – jis yra lygiai toks pats žmogus kaip ir tas, kuris rūpinasi, jog kas dieną žmonės vaikščiotų švariomis gatvėmis.

Nepasiduokite spaudimui, kuris ragintų save perdarinėti į kažką, kas ryškiai prieštarautų jūsų vidiniams įsitikinimams ir jūsų asmeninei prigimčiai. Arba siekti gyventi tokį gyvenimą, kurį gyvena kiti, bet ne tokį, kurio trokšta jūsų siela.

Pastebėjau, kad žmonės labai bijo žodžio „tobulas“. Ar jūs dažnai savo gyvenime vartojat šį žodį? – Retai? Visai nevartojat? Net nežinot, kas tas tobulumas? Kodėl? Manot jūs ir jūsų gyvenimas nėra vertas to žodžio vartojimo? Tuomet jūs klystat.

Tobulumas neturi idealų. Jis yra tik jūsų. Individualus, asmeninis, aukščiausias pasitenkinimo pojūtis. Ir visai nesvarbu kas tai: tobulo skonio kava, tobulo grožio bateliai ar tobulas, visą esybę apimantis jausmas, kylantis iš pasitenkinimo savimi ir savo gyvenimu. Kad ir koks jis bebūtų.

Tobulumo niekam nereikia įrodinėti, nes jis tik jūsų.

Jūsų pasitenkinimas gražiu, tik jums tobulu rytu…

Jūsų tobula suknelė, tobulai atitinkanti jūsų skonį…

Jūsų vaikai jums tobulai gražūs ir jūsų meilė jiems yra tobula…

Kuo daugiau savo gyvenime pajausit tobulumo, tuo tobulesnis darysis jūsų gyvenimas ir jūs patys jame. Netikite? Pabandykite! Tam neprireiks 17 metų. Pakaks tik pakeisti požiūrį į gyvenimą ir save. Ir visas gyvenimas pasikeis, kai tuo tarpu aplinkybės išliks tos pačios.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *