Neretai aplinkiniai mums atrodo patrauklesni, mylimesni ir labiau talentingi nei mes patys. Iš kur šis jausmas, kad kitų gyvenimas visada geresnis nei mūsų pačių
Tai, kad ne visi yra vienodi ir lygūs, mes suprantame labai anksti. Neretai auklėtojos vaikų darželiuose simpatiškiems vaikams skiria daugiau dėmesio, o pradinėje mokykloje mokytoja rodo palankumą sumanesniems ir stropesniems mokiniams.
Vyresnėse klasėse mes patys negalime nesižavėti populiariausiu klasės paaugliu. O mūsų tėvai ne kartą pateikė mums pusseserės pavyzdį, kuri pateko į prestižinį universitetą, kol mes dar nė menkiausio supratimo neturėjome apie savo būsimą profesiją. Ir tada, jau suaugę, mes pykstame, baldami iš pavydo, kai mums girdint pasakoja apie buvusio kolegos ar, dar blogiau, jaunesniojo brolio spartų kopimą karjeros laiptais.
Pavydas – klastingas ir pažįstamas daugumai
Ilgus amžius vaiko likimas buvo apspręstas dar iki jo gimimo: batsiuvio vaikas paveldėdavo tėvo dirbtuves, vyriausias dvarininko sūnus paveldėdavo šeimos dvarą. Tačiau šiuolaikinėje laisvoje individualistų visuomenėje mes turime visą laiką įrodinėti savo reikšmingumą. Ir beveik visi mes svajojame užimti tokią vietą, kuri garantuos mums meilę, pinigus, valdžią, laimę. Tik mūsų pasiekimai retai priartėja prie mūsų idealų lygio.
Nesugebėjimas pakeisti situacijos, realizuoti savo ketinimų sukelia stiprius išgyvenimus. Mes nusiviliame ir tuo pat metu jaučiame įtampą, nerimą, išeities nebuvimą. Tokia frustracija provokuoja užslėptą priešiškumą ir pavydą kitiems, kuriems labiau pasisekė, kurie yra turtingesni ir atrodo laimingesni…
Pavydas – jausmas, pažįstamas daugeliui mūsų. Tai vienas klastingiausių jausmų. „Būtent dėl šios ydos mes mažiausiai linkę prisipažinti, nes priešingu atveju mums tektų sutikti su tuo, kad esame negeranoriški, pikti ir nelinkime kitiems gero“, – įsitikinęs rašytojas Josephas Epsteinas.
Šventasis Augustinas „Išpažintyje“ aprašo pavydo kupiną vaiko žvilgsnį į mažąjį brolį, prisispaudusį prie motinos, maitinančios jį krūtine. Jeigu jis galėtų, nužudytų jį, tai akivaizdu. Nors pats jis krūtinės jau nežinda. Iš tikrųjų, jaunesnysis brolis nieko iš jo neatima. Štai troškimo konstanta: mes norime to, ką kitas žmogus turi, ar to, ko jis nori?
Noras, aiškina filosofas Rene Girard’as, pasižymi pamėgdžiotinu charakteriu. Mūsų norų objektas – mūsų pačių idealas. Tai ta priežastis, dėl kurios mes nuolat lyginame save su kitais: mes niekada tiksliai nežinome, kas tokie esame ir ko tiksliai trokštame. Todėl mes atsiremiame į kažką kitą, panašų į mus, kad rastumėme šios mįslės atsakymą. Tačiau teisingo atsakymo niekada taip ir nerandame.
Mažai mylimi įsitikinę, kad nusipelno savo likimo
Kas gi trukdo kai kuriems mūsų gerbti save, įgyvendinti savo norus ir įsitvirtinti? Psichoanalitikė Gabrielle Rubin turi atsakymą – trukdo vaikystės patirtis. Greičiausiai toks žmogus išaugo su nuvertinančia motina ir abejingu tėvu. Vėliau jis ėmė žavėtis tais, kurie į jį žvelgė paniekinamai, o jo kelyje pasitaikę partneriai ir darbdaviai, tarsi atsitiktinai, nepripažino jo vertybių. Tokie žmonės nepakankamai mylimi, jie pralaimi iš anksto.
Toks žmogus tvirtai tiki, kad jis gimė pralaimėtoju. Pasak psichoanalitikės, vaikas negali įsivaizduoti, kad jo tėvai neteisūs. Jeigu jie juo nesidomi, vadinasi, jis nevertas to. Taip galvoja pats vaikas. Jis jaučia, kas su juo elgiamasi nesąžiningai, tačiau negali savęs tuo įtikinti – širdies gilumoje jis spėja, kad yra vertas tokio elgesio.
Kaip išvengti tokio vidinio kalėjimo? G. Rubin, atlikusi tyrimą „Kodėl kitiems išeina, o man – ne?“, prisimena vieną atvejį: „Pamenu vienos mano pacientės, labai geros moters, istoriją. Kai vyras pamatė, kad ji pradeda suvokti savo vertę, jis prisiekė daugiau nebeniekinti jos. Kartą per konsultaciją jai pavyko suformuluoti savo sprendimą skirtis, tačiau staiga ji persigalvojo ir nutraukė psichoanalizę. Taigi, nepakanka žinoti, kad mes niekaip neužsitarnavome blogo elgesio su mumis. Reikia tai pajausti, giliai įsisąmoninti“.
Laimė nėra tiek užkrečiama
Blizgių žurnalų populiarumą iš dalies galima paaiškinti tuo, kad jie eksploatuoja agresyvumą, dėl kurio niekas neprisipažįsta. Žurnalistai nepamiršta mums parodyti žvaigždžių ir galingųjų valdžios pačiomis blogiausiomis gyvenimo akimirkomis: skyrybų metu, netekus artimų žmonių, kai išgyvename priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų.
„Nepakanka būti laimingu, reikia dar, kad kiti žmonės būtų nelaimingi“ – būtent tokia mintis aplanko mūsų protus, kai mus užvaldo pavydas. Kad ir ką bylotų stereotipai, laimė nėra tokia jau užkrečiama. Jutos universiteto (JAV) sociologų atliktas tyrimas rodo, kad informacija apie mūsų draugų sėkmes ir džiaugsmus socialiniame tinkle „Facebook“ gadina mums nuotaiką. Šio tyrimo rezultatai paskelbti 2012 metų leidinyje „Cyberpsychology, Behavior, and Social Networking“.
„Kodėl jie, o ne aš?“ – nenorom svarstome mes, neįtardami, kad mūsų draugai galimai pagražino situaciją. Laimei, nuo šio virtualiai išprovokuoto nusiminimo esama vaistų – leisti mažiau laiko prie kompiuterio, daugiau bendrauti, dalyvauti labdaringoje veikloje. Tai leis įsitikinti, kad kiti žmonės turi rimtesnių priežasčių jausti nepasitenkinimą savo likimu…
Įsivaizdavimas, kad mums sekasi prasčiau nei kitiems žmonėms, turi šį tą bendro su optine iliuzija. „Aš nesuprantu, kaip mano draugės viską suspėja: darbas, vaikas, pirkiniai, namų tvarkymas, – svarsto 28 metų Nika, dviejų metų Aliko mama. – Aš visiškai nebeturiu jėgų“. Ar Nika turi įrodymų, kad draugės geriau susitvarko panašioje gyvenimiškoje situacijoje, kad jos niekada neatsiduria neviltyje taip, kaip ji? Kažin, nepaisant to…
„Viena iš labiausiai paplitusių fantazijų slypi tame, kad mes perkeliame savo situaciją į kitą žmogų ir įsivaizduojame, kad jam ji išsispręstų paprasčiau, nei mums, kad pas jį nėra šešėlių zonos, nėra pasąmonės“, – komentuoja psichoanalitikas Olivier Douville’is.
Kito žmogaus gyvenimas atrodo sėkmingesnis nei mūsų tiesiog pagal nutylėjimą. Tačiau ar iš tikrųjų taip yra? Kažkas daug uždirba, tačiau galbūt to žmogaus tikrasis idealas – patirti aistrą vyrui ar moteriai, arba jis svajoja tapti poetu ar laisvu menininku?
Vaizduotė stipresnė už tikrovę
Konkurencijos atmosfera, kurioje mes gyvename ir dirbame, palaiko mūsų subjektyvų pojūtį, kad kažkas kitas visada geriau susitvarko savo gyvenimą. Toks įsivaizdavimas skatina mums matyti kitame žmoguje konkurentą, o ne sąjungininką.
„Aš pastebiu, kad pasiseka, pavyzdžiui, ne patiems geriausiems studentams, o tiems, kurie geriausiai prisitaikę prie šios nežmoniškos konkurencinės sistemos, – įsitikinęs psichoanalitikas. – Intelektualine prasme sudėtingos ir emociškai labiau pažeidžiamos asmenybės, žinoma, neatsiduria nuošalyje, tačiau jų gyvenimo kelias paprastai yra labiau chaotiškas“.
Nepaisant to, pojūtis, kad mes niekada nepasiekiame sėkmės, ne visada yra mūsų vaizduotės klaidos rezultatas. Kartais mes patys apribojame save, rinkdamiesi tokius griežtus sėkmės kriterijus, kad tiesiog nedrįstame nieko imtis. Tylus vidinis balsas mums šnabžda: „Jeigu tu nesi tarp dešimties geriausių, tu esi niekas“ arba „Jeigu tu neužkariausi šio žmogaus meilės, tu niekam nesi tinkamas“…
„Tokią pasąmonės strategiją renkasi tie iš mūsų, kuriems vaikystėje teko tylėti ir maskuotis, kad išvengtų į depresiją linkusio ar sergančio gimdytojo jaudulio, – pastebi O. Douville’is. – Tokiame amžiuje, kai kiti vaikai rodo kaprizus ir dūksta, jie buvo priversti slopinti savo agresyvius impulsus. Todėl taip ir neišmoko jų valdyti arba nukreipti teigiama linkme. Vėliau toks „neišreikštas“ agresyvumas atsisuka prie mus pačius taip stipriai, kad paralyžiuoja valią gyventi sėkmingą ir įdomų gyvenimą“.
Norų įgyvendinimas, idealų siekimas kai kuriems mūsų nesąmoningai asocijuojasi su mirtinu pavojumi: juk po to nebelieka nieko, ko galima būtų tikėtis, gyvenimas bus baigtas. Suprantama, kalba eina apie fantazijas; kai tik vaizduotė užvaldo mūsų protą, ji tampa stipresnė už realybę. Siekiant grįžti prie lankstaus požiūrio į pasaulį, O. Douville’is ragina mus užduoti sau du paprastus klausimus: „Ką aš noriu pasiekti? Koks mano noras?“
Psichoanalitikas aiškina: „Neįmanoma atsikratyti pavydaus požiūrio į kitą žmogų, ignoruojant save, savo poreikius“. Kai mes suvokiame savo tikruosius norus, konkurencija ir lyginimasis su kitais nustojo atlikti blokuojančių mechanizmų vaidmenį. Jie netgi gali tapti varomosiomis jėgomis, kurios pastūmės jus tapti geresniais nei buvote iki tol.
Kelyje link savo norų suvokimo galimai pastebėsime, kad ta sėkmė, kuri vertinama visuomenėje, mūsų visiškai nevilioja. Ir nevalia pamiršti, kad gyventi – vadinasi, kartkartėmis neišvengiamai patirti nesėkmių.
„Tikrasis didvyris yra ne supermenas, kuris visada laimi, o tas, kuris pralaimi oriai, – patvirtina O. Douville’is. – Pati puikiausia pergalė – ne ta, kurią pasiekę triumfuojame prieš kitus, o ta, kuri leidžia mums nugalėti savo visagalybės fantazijas, leidžia mums priimti savo nesėkmes ir tuo pat metu nenusiminti“.
