Visi girdėjome, kad laikas yra vertingiausias mūsų resursas, kad jo neįmanoma sugrąžinti ar pasukti atgal. Nepaisant to, ir toliau švaistome savo brangias minutes, valandas, dienas. Kodėl taip yra? Priežastis – kelios kognityvinės klaidos.
Tai pasitaiko kasdien. Ateina kaimynas ir ima kalbėti niekus, o mes kantriai klausome, nors neturime tam laiko. Arba kolegos ima aptarinėti kažkokias smulkmenas. Arba gauname draugo pranešimą, kad jam reikia patarimo. Ir iškart sutinkame.
Dar senovės filosofas Seneka pastebėjo, kaip kvailai elgiasi išmintingi žmonės, kai jiems reikia apginti savo laiką: „Niekas iš mūsų neatiduoda savo pinigų pirmam pasitaikiusiam, bet kiek daug atiduoda savo gyvenimą. Mes saugome savo turtą ir pinigus, bet per retai susimąstome apie tai, kad švaistome laiką – vienintelį, kurio labiausiai reikėtų šykštėti.“
Šiandien, po poros tūkstančių metų, mes kaip ir anksčiau leidžiame savo brangiausiam resursui ištekėti pro pirštus. Kodėl? Verslininkas ir knygos „Kaip sprendžia problemas stiprūs žmonės“ autorius Ryanas Holiday mano, kad taip elgtis verčia keturios priežastys.
Mes manome, kad laiko turime daugiau nei pakankamai
Vidutiniškai žmogus išgyvena apie 78 metus. Regis, visa amžinybė. Ką mums reiškia prarasti 20 minučių? Nuvažiuoti į susitikimą kavinėje kitame miesto gale, sugaištant keliui pirmyn ir atgal porą valandų?
Mes nesuvokiame, kad mūsų laikas baigtinis ir nėra jokios garantijos, kad viskas nesibaigs rytoj. Blogiausia tai, kad su laiku kaip su pinigais: mes ne tik išleidžiame kelias minutes, kurias turime, bet ir sumažiname savo atsargas.
Bijome, kad kitiems nepatiks mūsų atsisakymas
Nenorime, kad apie mus pagalvotų blogai, todėl sutinkame su viskuo. Arba sakome „galbūt“, kai norime aiškiai pasakyti „ne“.
R. Holiday prisimena, kad atsikratyti šio kenksmino įpročio jam padėjo vaiko gimimas. Tapęs tėvu, jis suprato svarbų dalyką: kai prisiima sau nereikalingus įsipareigojimus, pirmiausia kenčia jo sūnus. Svarbu suvokti, kad sakydami vienam „taip“, mes sakome „ne“ kitam, dažniausiai šeimai ir artimiesiems.
Nebijokite ignoruoti to žmogaus, su kuriuo nenorite bendrauti, pranešimo arba atsakyti tvirtu „ne“ į neįdomų pasiūlymą ar netinkamą prašymą. Juk priešingu atveju jūsų vaikas liks be vakarinės pasakos.
Mes nepakankamai vertiname save
Viena priežasčių, kodėl mums pritrūksta pasitikėjimo savimi, kad galėtume atsisakyti, ir bijome užgauti kito žmogaus jausmus, yra tai, kad mes neprisiimame teisės statyti savo interesų aukščiau už kitų.
Mes visi turime silpnybių. Griebiamės telefono, kad sužinotume, kas naujo atsirado socialiniuose tinkluose. Leidžiame jiems siūlyti vis naujus vaizdo įrašus, neprieštaraujame, kad bosas rašytų mums vidury nakties apie nelabai skubius reikalus.
Mes nesame nuo nieko apsaugoti
Mūsų prieškambaryje nesėdi sekretorius, o biuro patalpose nebėra pertvarų. Kiekvienas gali kreiptis į mus bet kuriuo momentu. Mes negalime kaip senuose filmuose pasakyti sekretorei: „Šiandien manęs su niekuo nejunk. Manęs nėra.“
„Aš daug galvojau apie tai, kokį norėčiau matyti savo gyvenimą, – prisimena R. Holiday. – Galvojau apie tai, ilgai kalbėdamasis telefonu, užuot apsiribojęs trumpa žinute. Arba sėdėdamas pasitarime, kurį puikiausiai galima buvo pakeisti telefoniniu pokalbiu. Tą tuščiai prabėgusį laiką aš galėjau praleisti kur kas prasmingiau, pavyzdžiui, su šeima, skaitydamas. Aš tik džiaugiuosi, kai mano darbo kalendorius būna tuščias. Tada tiksliai žinau, kam ketinu skirti savo laiką, ir nenoriu, kad jį iš manęs pavogtų.“
Be to, R. Holiday yra įsitikinęs, jog galima pasakyti „ne“ ir toliau padėti kitiems. „Nors aš negaliu atsakyti į kiekvieną laišką, stengiuosi atrinkti klausimus, kuriuos žmonės užduoda dažniausiai, ir atsakyti į juos savo straipsniuose. Padedu jiems, kaip galiu, ir saugau savo laiką.“
Protingas filantropas aukoja pelno perteklių, o ne tuos aktyvus, kurie padeda jam uždirbti pinigų ir tęsti labdarą. Šį principą galima taikyti ir savo laiko atžvilgiu.
Nieko baisaus, jei žmogus vengia konkrečių skambučių, atsisako dalyvauti neįdomiuose susitikimuose, ignoruoja daugumą elektroninių laiškų. Kiekvienas turi teisę disponuoti savo laiku ir nejausti dėl to nei gėdos, nei kaltės.
Mat savas laikas yra vertingesnis už kitų žmonių laiką. Laikas yra vertingas savaime – reikia pagaliau tai suvokti.
