Kodėl negalima gailėti

Gailėjimo tema visada sukelia rezonansą, kai parašau apie tai socialiniuose tinkluose. Dėl to surinkau iš ten visus savo pasisakymus į šį tekstą.

Pagrindinė mintis tokia. Aš manau, kad jei žmogus pateko į sunkią situaciją, jį reikia palaikyti, esant galimybei – padėti, bet ne gailėti.

Gailėjimas – tai aš Protinga ir Stipri, o tu – silpnas, be manęs nesusitvarkysi. Gailėti – tai drauge verkti dėl iškilusios problemos, pastoviai teisinti į bėdą pakliuvusį žmogų. Atseit, jo gyvenimas labai sunkus, dėl to jis geria neišdžiūdamas. Žmogus gali būti neteisus jau vien dėl to, kad jis – žmogus, o žmogui, kaip žinia, būdinga daryti klaidas. Ir tasai, kuris gaili, žvelgia į tokį žmogų iš viršaus. O tas, kurio gailima, atitinkamai, yra apačioje, kažkur gailėtojui po kojomis.

Tendencija glostyti galvą ir guosti gali trukdyti realiai pažvelgti į situaciją, vadinasi, žmogus neturės galimybės ką nors pakeisti. O kam keisti, jeigu kažkoks geras žmogelis man visą laiką kartoja, kad viskas bus gerai?

Palaikymas – tai laiku ištarti žodžiai “Taip, dabar tau sunku, bet tu susidorosi. Daryk tai, kas tau svarbu ir viskas gausis”.

Galėti suaugusių žmonių negalima. Gailėti galima tiktai vaikų, jie iš tiesų dar nemoka ir negali dorotis su problemomis. Jie iš tiesų kol kas priklausomi, jie nepriima sprendimų, kur gyventi, jie negali dirbti. nors kartais tenka priimti savo konsultacijoje paauglius, kurie pradėjo anksti dirbti ir apmoka mano paslaugas savais uždirbtais pinigais. Štai, pavyzdžiui, aš nenorėjau imti pinigų iš 16 metų mergaitės, o jos situacija buvo tokia, kad priešui nepalinkėsi.

Aukai labai patogu būti auka. Kai girdžiu, kad žmogus ištisus du metus tiesiog kenčia ir nieko nedaro, suprantu, kad jis labai puikiai gyvena. Jis turi galimybę kentėti ir nieko nedaryti. Kažkas kitas tuo metu uždirba pinigus, gamina maistą, apmoka sąskaitas, vedžioja vaikus į darželį ar mokyklą.

Palaikymas ir gailėjimas – absoliučiai skirtingi dalykai. Gailėjimas ištvirkina. Šokinėjimas aplink vargšelį patvirtina jo įsitikinimą, kad viskas taip ir turi būti, o tai – dar labiau komplikuoja ir apsunkina problemą. Padėti reikia tik tam, kuris pats stengiasi kažką daryti, kad gyvenimas pagerėtų. Ar bent jau pats paprašo pagalbos. O šiame tekste daugiau kalbama apie auką, kuri vien tik skundžiasi ir nieko nedaro savo labui.

Pradėjusi praktikuoti, aš užrašydavau į priėmimą klientus, už kuriuos į mane kreipdavosi giminaičiai, draugai ir t.t. Paskui įsitikinau, kad iš dešimties žmonių, kuriems kažkas apmokėjo į priekį konsultacijas, ateina geriausiu atveju vienas ar du. Bet ir tai, iškart, vos peržengę slenkstį, pareiškia, kad su juo/ja viskas gerai. O atėjo tik dėl to, kad neįskaudintų giminaičių, draugo, draugės ir t.t. Visai atvejais vienu vizitu viskas ir pasibaigdavo.

Jeigu žmogus patenka į smurto situaciją, nesvarbu, fizinis tai smurtas, ar psichologinis, ir nieko nedaro – jis turi priežasčių taip elgtis. Dažniausiai jis iki galo nesuvokia visos situacijos. Nesuvokia ir suvokti nenori. Įtikina save, kad vienas kartelis – nieko baisaus. Antro ir sekančių kartų ilgai laukti netenka. Išeiti nuo smurtautojo baisu, aš mažai uždirbu. Priežasčių neišeiti atrandama milijonai, jei tik esama kokios nors antrinės naudos.

Tokia nauda iš pirmo žvilgsnio nepastebima. Pavyzdžiui, po audringo santykių aiškinimosi, partneris visada padovanoja ką nors brangaus: papuošalų ar kailinius. Arba atsiklaupęs ant kelių prašo atleisti, o žemą savivertę turinti moteris tik tokiomis akimirkomis ir tegali pasijausti karaliene. Pajausti savo valdžią ir didybę. Tai tik vienas antrinės naudos gavimo pavyzdys.

Jeigu jūs išties linkite kitiems gėrio, suteikite jiems galimybę išsikapstyti iš bėdos savarankiškai, o patys dėl visa ko pastovėkite šalia.

Nes tas, kuris nori – tas ieško galimybių. O tas kuris nenori – ieško pasiteisinimų ir atsikalbinėjimų.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *