Kodėl nemėgstame gerų žmonių

Jūs, tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad geri žmonės sukelia instinktyvų priešiškumą. Jei žmogus nuoširdžiai „pasiunčia“ mus kuo toliausiai, tai nebūtinai labai malonu, tačiau bent jau su tokiu žmogumi lengva. Geradariai, tarkime, įkyriai kviečiantys žmones į bažnyčią sektantai, arba tiesiog tie, kurie mėgsta svetimą skausmą, sukelia visai kitokius jausmus.

Įdomu yra tai, kad įvairūs geri dalykai – sąžiningumas, paklusnumas, tvarka, švara, teisingumas, tikėjimas, atsakomybė – patinka daugumai žmonių. Tačiau šių dorybių nešėjai kažkodėl nusileidžia visai priešingų bruožų žmonėms. Geruosius gal ir giria mokytojai, tačiau vaikai mieliau žaidžia su padūkėliais.

Prisiminkite vaikystėje skaitytas knygas ir bet kokius neseniai matytus filmus. Atsakykite: kas jums labiau patikdavo – teigiamas namų vaikas Mažylis ar išdykėlis Karlsonas? O filmuose, tarkime, „Karybų Jūros Piratuose” – ar teigiamas herojus, ar Džono Depo suvaidintas piratas Sparrow?

Jūs tikriausiai nenustebtumėte sužinoję, kad kai darželinukams parodė vieno murzino ir vieno tvarkingai apsirengusio vaiko paveiksliukus ir paklausė, kuris jiems labiau patinka, ką jie atsakė? Nemaža dalis vaikų choru pasakė, kad murziukas vaikas jiems patinka labiau…

Požiūris, kad žmonėms labiau patinka gėris, anaiptol nepaneigtas. Gėris apskritai geras dalykas. Tačiau mergaitės, kaip ir anksčiau, lyg susitarusios įsimyli chuliganus, o geruosius berniukus vadina mamyčių sūneliais… Gerosios mergaitės, lyg susitarusios, vis eina į Rojų, o blogosios eina dar toliau.

Ir netgi Naujasis Testamentas perduoda mums paslaptingą žinią, kad Viešpačiui mielesnė yra pasiklydusi avelė, nei ta, kuri vaikšto bandoje.

Tačiau gali būti, kad jausdamiesi gerai, mes ir pasaulį matome gerą. Tačiau kartais mes nesame geri; mes darome klaidų, kenkiame kitiems ir tiesiog būname suirzę.

Kodėl gi mūsų pyktis stiprėja, kai žmogus į mūsų pyktį atsako užuojauta ir suprantančia šypsena?

Psichologiškai tai paaiškinama štai kaip:

Žmogus, kuris į mūsų blogus darbus atsako miela šypsena ir siūlo pagalbą, verčiasi mus jaustis dar blogesniais ir kaltais prieš jį.

Neparodantis savo pykčio žmogus neretai jį išstumia iš savo sąmonės, tačiau perduoda savo agresiją nežodine kalba – žvilgsniu, kūno įtampa, tam tikrais „atsitiktiniais” mums kenkiančiais veiksmais.

Pažeidžiamas nerašytas mainų dėsnis – už savo perduotą pyktį mes tikimės adekvataus atsako; draugiškumas mums atrodo nenuoširdus.

Mes teisėtai įtariame, kad tas, kuris siūlo mums savo pagalbą, jaučiasi už mus pranašesnis: juk išvesti iš pusiausvyros mes esame ne tokie vertingi, kaip pozityviai mąstantys žmonės. Kas padeda – tarsi stipresnis už priimantį pagalbą.

Tai, kad kažkas priima mūsų pagalbą – jo gera valia; iš tiesų tokiems žmonėms verta padėkoti: ačiū, kad priėmei mano pagalbą, kad neatmetei jos…

Paslaptis yra ta, kad dauguma žmonių nelaiko savęs visiškai negražiais, neturtingais, sergančiais ir kvailiais. Jie žino, kad jiems kažko trūksta, tačiau dažniausiai gali padėti sau patys arba bent rasti kažką, kuris stovi dar žemiau: „Aš tai negražus, bet mano klasėje buvo toks vienas – tikras pabaisa”; „Aš neturtingas, bet aišku, ne toks, kaip tas bomžas”; „Aš, aišku, geriu, bet, žinoma, ne tiek, kiek tas “chronius”…

Štai ir matome, kad nuotaiką mums gali pataisyti ne tas žmogus, kuris nuolat plačiai šypsosi, o tas, kuriam dar blogiau, negu mums. Paradoksas ir tai, kad kai į mūsų nusiskundimą kažkas atsako iki absurdo padidinta fraze, mums pasidaro juokinga. Štai jūs sakote: „Mano veidas yra negražus”, o jums atsako: „Ką ten negražus – tai kažkoks siaubas, tikriausiai ir tavo visi draugai yra tokie patys pabaisos?” – jums kiek pagerės nuotaika, tiesa? O jei jūs sužinosite, kad jūsų pašnekovas iš vis neina iš namų, nes laiko save bjaurumo čempionu? Jums gal visai pragiedrės pasaulis!

Blogiukai atlieka labai svarbų vaidmenį – jie padeda mums jaustis geresniais. Už tai mes juos paslapčia mylime.

O štai parodyti kam nors, kad esi už jį geresnis – tai jau kvepia rimtu pavydu, pagieža ir netgi agresija. Tave tikrai bandys „nusodinti”. O jei tu – ne tik asmuo, bet dar ir supervalstybė? Tuomet už tavo neslepiamą pranašumą gali ir teroristai užpulti. O štai jei laiku susiorientuosi ir pasakysi: „Aš tai ką? Gyvenu ne kažin kaip – nei gražus esu, nei kam įdomus…”, kaip mat pašnekovas ims tave guosti ir įrodinėti, kad yra kitaip!

Prisiminkime – žmonės yra tik žmonės, ir sielos gilumoje jie tai žino.

Todėl ir atsirado šūkis: „Love your enemies – it will drive them crazy” („Mylėk savo priešus – tai išves juos iš proto”) .

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *