Su šia problema dažniausiai susiduria, kaip taisyklė, paaugliai. Bet ne vien jie. Ir iš tiesų – sutikę naują žmogų, kuris mums labai patinka, pajuntame, kad su juo labai sunku kalbėti. Ką ten kalbėti – kartais net „labas” ištarti nelengva, nekalbant jau apie kažką daugiau. Kodėl taip vyksta?
Pirmas dalykas. Kiekvienas žmogus jaučia drovumą ir tam tikrą baimę nepažįstamo žmogaus atžvilgiu. Pas kažką šie jausmai stipresni, pas kažką – silpnesni. Daugeliu atvejų tai praeina, laikui bėgant ir sulaukę atitinkamo amžiaus, jūs visada žinosite, ką pasakyti nepažįstamam žmogui.
Antra. Mes dažnai psichologiškai bijome nepatikti žmogui, kuriam netikėtai pajuntame jausmus. Pavyzdžiui, draugų akivaizdoje mes visiškai nesivaržome, dar daugiau – galim ir atsiraugėti jų akivaizdoje, ir dar kažką iškrėsti, ir visa tai sukels draugams tiktai juoką. Akivaizdu, kad žmogaus, kuris jums patinka, akivaizdoje šitaip nesielgsime. Priešingai – pasistengsime pasirodyti jam idealiu žmogumi. O veltui – jau milijonus kartų buvo sakyta, kad visada ir visur reikia likti savimi. Mes, aišku, neraginame pagadinti oro pasimatymo metu, tačiau ir demonstruoti anglų lordo manierų nereikia, kad nenuviltume artimo žmogaus ateityje.
Kad pradėtum kalbą su žmogumi, kuris patinka, reikia „perlaužti” save. Padaryti tai oi kaip nelengva, dėl to pradžiai galima šiek tiek pasitreniruoti, pavyzdžiui, su draugu ar bent jau su veidrodžiu. Atminkite, kad gyvename tik vieną kartą ir jeigu nežengsime šio žingsnio, paskui galbūt gailėsimės visą likusį gyvenimą. Ir net jeigu suklysite, tai nieko baisaus – ši patirtis vis tiek kada nors pravers.
