Kodėl tėvai manipuliuoja suaugusiais vaikais?

Pradžiai išsiaiškinkime, kas apskritai yra manipuliacija? Kodėl tavimi manipuliuoja visi, kas tik netingi? Kodėl taip lengvai paklūstame svetimai valiai? Galbūt tai noras būti kam nors reikalingu, priklausyti kokiai nors grupei, kitaip sakant, baiminamės būti pilnaverte asmenybe? Ypač dažnai patenkame į tėvų numegztus manipuliacijų tinklus. Praktiškai per kiekvieną konsultaciją skamba vienas ir tas pats svarbiausias klausimas: „Ką daryti su mama?”

Tėvai bando reguliuoti vaikų gyvenimą, nesuprasdami, kad iškelia į paviršių savas klaidas bei elgesio programas, žalodami vaikų likimus. Suaugę žmonės, gydytojai ir mokytojai, inžinieriai ir muzikantai atsiduria savo pačių tėvų manipuliacijų spąstuose.

Manipuliacija – tai žmogui daromas poveikis, iškraipant informaciją, žaidžiant jo jausmais, manipuliacijos tikslas – priversti žmogų daryti tai, kas prieštarauja jo tikslams ir poreikiams.

Dažnai atrodo, kad santykiuose neįmanoma tiesiai kažko paprašyti ar atvirai pasidalinti tikraisiais jausmais. Mes paprasčiausiai nemokame šito daryti arba bijome, kadangi suprantame, jog atsakymas gali mums nepatikti. Manipuliacijos kartais būna visiškai nuoširdžios ir būtent dėl to žmonės už jų užkimba, nesuprasdami, kaip elgtis.

Pačios populiariausios manipuliacijos tėvų-vaikų santykiuose

Šantažas. „Jeigu nepadarysi, ką pasakiau, laiku negrįši, neišsiskirsi su ta mergina – man bus blogai, pakils kraujo spaudimas, ištiks infarktas” Ir juk ištinka… Pažįstamas vaizdas?

Nuoskauda. „Niekas nesupranta, kaip man blogai, aš labai vieniša”, „Aš tiek nuveikiau tavo labui, o tu!”, „Išvažiuodamas atostogauti (ištekėdama ir t.t.) net neįsivaizduoji, kaip mane skaudini!”

O toliau – pats įdomumas. Tu Kaltas: „Aš tave pagimdžiau, toks sunkus gimdymas buvo, dėl tavęs į darbą nebegrįžau, dėl tavęs vyro nesusiradau, aš tau visą gyvenimą paaukojau, o tu!” ir t.t., o paskui pateikiamas sąrašas, kokių mamos kaprizų nepildote. Pašantažavo, skolų sąrašą pateikė ir žvelgia į tave tokia nelaiminga, priekaištaujančiu žvilgsniu. Arba išvis nežiūri į jūsų pusę. Net jeigu vaikas jau suaugęs.

Kaltės jausmas – pats geriausias būdas priversti suaugusį vaiką daryti tai, ko reikia tėvams.

Važiuojam toliau. Yra taip vadinamas blogo vaiko sindromas – „Nepakankamai geras vaikas”. Kad ir ką tu darytum, visada bus blogai. Bet užtat pas kitus žmones viskas bus puiku: pas kaimyną, brolį, giminaitį. Pastovi vaikų kritika ir vaikų noras užsitarnauti tėvų meilę, verčia vaikus nuveikti labai daug ką, ko tėvams norisi. Iki šiol pamenu, kaip mama man sakydavo: „Nieko nepadarysi, tu tokia kvailelė mūsų šeimoje. Ne taip kaip vyresnis brolis (matematikos mokykla, baigta aukso medaliu)”. Kaip aš tada verkdavau! Man buvo 12 metų, o pamenu iki šiol.

Mano brolio matematiko jau 10 metų nebėra gyvųjų tarpe. Mirė nuo alkoholizmo, absoliučiai nesugebėjęs susirasti sau vietos pasaulyje.

Labai liūdna, kai pasižiūri į statistiką, kiek gyvenimų nutrūko, kai žmogus pats savęs nelaikė asmenybe, kai gyveno šeimoje, kurios nariai nesugebėjo normaliai bendrauti, susitarti, ieškoti kompromisų.

Visi supranta, kaip veikia manipuliacijos, tačiau pritrūksta vidinių resursų, sąžiningumo savo paties atžvilgiu, kad atsisakytume bent dalies tokių žaidimų.

Suaugusiems žmonėms, kuriais manipuliuoja tėvai, būna jų labai gaila. Jie pamena, kiek laiko ir jėgų šie žmonės paaukojo, kad mus užaugintų, išmokslintų, neretai aukodami savo interesus. Suaugusiems vaikams gali atrodyti, kad jų tėvai idealūs, kad jie padarė viską, kad jis, vaikas, būtų laimingas ir būtent dėl to jis neturi teisės gyventi savo paties gyvenimo.

Kartą mama man rėžė: „Kokia tu turi teisę gyventi sau?!” Nuostabu, tiesa? Mane tiesiog pritrenkė faktas, kad gyventi sau, jos supratimu, reiškia išduoti visus kitus. Tai tiesiog marazmo apogėjus, visiškas proto kolapsas. Nežinau kaip kitaip tokius kliedesius apibūdinti.

Suaugę vaikai, kuriais manipuliuoja jų tėvai, paprastai yra pernelyg emocingi, pernelyg jautrūs, pernelyg savimi nepasitiki, nesijaučia vertais, priklauso nuo aplinkinių nuomonės ir pritarimo. Šie žmonės dėl visko save kaltina, visokeriopai vengia konfliktų, konfrontacijos. Visą gyvenimą juos persekioja nesugebėjimas pasakyti kitam žmogui „ne”. Labai dažnai jie nesąmoningai vaidina aukos vaidmenį.

Sunkiausia tokiuose santykiuose – suardyti įprastą bendravimo schemą.

  • Apkaltino, užpyko – pasijutai kaltas;
  • Pradėjo šantažuoti – susibarei.

Be galo sunku nebesuteikti galimybės mumis manipuliuoti. Patikėti, kad daug ką padaryti ir pergyventi gali patys tėvai. Kalba eina, žinoma, apie tuos tėvus, kurie dar patys pajėgūs savimi pasirūpinti, turi aiškų protą ir gerą atmintį.

O pats sudėtingiausias dalykas – nenutraukti santykių iš pykčio, kuris kaupėsi daugybę metų. Visos manipuliacijos kaupiasi mūsų viduje, sugula storais dumblo sluoksniais širdies gelmėse ir prote.

Ir ne mažiau sudėtinga suteikti sau pačiam teisę gyventi savo gyvenimą, teisę pasakyti „ne”, kai šantažuoja, manipuliuoja, neišduoti savęs, kai tėvai atstumia dėl to, kad suaugęs vaikas nustoja žaisti savo pagyvenusių tėvų žaidimus.

Sunku suvokti ir mūsų pačių manipuliacijas, išsiaiškinti poreikius, kurie už jų slypi ir išreikšti juos atvirai ir sąžiningai. Aš jau nekalbu apie tai, kad mes apskritai neturime teisės patys manipuliuoti, jei norime surasti gyvenime meilę ir harmoniją.

Atminkite: jokie, netgi patys kilniausi tikslai negali pateisinti manipuliacijų. Išmokime susikoncentruoti į save ir savo poreikius.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *