Į mane dažnai kreipiasi žmonės, sakantys, kad nenori santykių. Arba nori santykių, kuriuose kiekvienas narys savarankiškas ir pats rūpinasi savimi. Tačiau kai prisikapstome iki artumo temos, žmonės neretai apsipila ašaromis. Artumo jie lyg ir nenori, tačiau jis juos užkabina. Užkabina, kai mato tokius santykius, pavyzdžiui, kine. Kai tai netikėtai nutinka jiems patiems. Tačiau galva, protas nenori to, kas užkliudo širdį ir jie visokeriopai to artumo vengia. Norėtųsi pasidalinti keliomis mintimis apie priežastis, kodėl taip vyksta. Galbūt atpažinsite save.

Bumerangas

Jeigu mane nešios ant rankų, man irgi teks nešioti. Ši metafora daugelį sulaiko nuo artimų santykių. Susiformuoja nepakeliamos naštos pojūtis. Tu man, aš – tau. Kas įdomiausia, žmogaus fantazijose pagalba ir šilti santykiai – neįkainuojamas gėris. Neįkainuojamas todėl, kad niekas nenustato savo šilumos kainos. Sužinoti, ar pakankamai grįžo atgal – neįmanoma. Ir tada tenka mokėti tą kainą visą gyvenimą. Todėl geriau viską daryti pačiam ir nieko neprisileisti arčiau.

Tačiau visa tai – tik žmogaus galvoje, jo fantazijose. Greičiausiai viskas atėjo iš vaikystės. Mes laikome save skolingais tėvams už gyvybę ir gyvenimą. Nors vienintelis dalykas, ką mes realiai skolingi tėvams – tai su dėkingumu paimti tai, ką jie davė. Paimti iš jų ir perduoti toliau – savo partneriams, vaikams. Balansas „Imti-Duoti” ne visada reiškia „tu – man, aš – tau” . Tai gali reikšti ir „tu – man, o aš – jam”, „tu – man, o aš – jiems”. Ir t.t.

Taip pat gali būti variantas: aš imu, imu, imu, imu, o paskui, po kažkiek laiko atiduodu. Puikus to pavyzdys – besilaukianti moteris. Visus devynis mėnesius ji ima sau rūpinimąsi, o gimus vaikui, atiduoda jį kūdikiui. Taip ir kitose sferose. Tai ne visada akivaizdu, aiškiai matoma.

Užsitarnauti meilę

Dar viena priežastis, dėl kurios pavargstama nuo santykių: mylėti = duoti, kad užsitarnautum meilę. Šiame variante nėra pasirinkimo laisvės. Žmogus negali pasirinkti – duoti ar neduoti. Jis atiduoda viską, kadangi nuo to priklauso, mylės jį ar nemylės. Kodėl tai taip svarbu? Todėl, kad vaikystėje mes būtume neišgyvenę be savo tėvų. Ir vaikui susiformuoja jausmas, kad „mama mane myli = aš jai reikalingas = ji manimi rūpinasi = aš išgyvensiu”.

Suaugusiame gyvenime visa tai turėtų transformuotis į „aš save myliu = aš savimi rūpinuosi = aš išgyvensiu”. Tačiau tokia transformacija įvyksta ne visada. Ir tada mes stengiamės visiems patikti, visiems įtikti, visiems įsiteikinėjame, kadangi pasąmonė tai traktuoja kaip svarbiausią sąlygą išgyventi. Toks elgesys labai išsekina, nes žmogus pasirengęs atiduoti viską, ko tik paprašys aplinkiniai.

„Jis susirado kitą!„

Šita fantazija „dygsta” iš žmogaus įsitikinimo, jog jis nevertas partnerio. Aš esu nuobodi, liūdna, neįdomi, o jam reikalinga ryški, linksma, seksuali. Šitų fantazijų visiškai pakanka, kad būtų nubraukti ne vieneri bendro gyvenimo metai. Šito nepastebi. Bendro gyvenimo moteris nepastebi. Na ir kas, kad žmogus su manimi jau daug metų? Jam vis tiek reikalinga ne tokia, kaip aš. Ir pakeisti nuomonės moters niekas neprivers. Čia svarbu išmokti priimti savo atstumtą, „neįdomią” asmenybės dalį.

Apskritai visos šios istorijos yra apie tai, kad turite kažkokių savybių, kurių patys nepriimate. Kiekvienas tokių turi. Kad šie dalykai periodiškai neišplauktų į paviršių, patys juos ištraukite iš širdies gelmių  ir pripažinkite, kad štai ši jūsų asmenybės dalis – tai irgi jūs. Tokios užslėptos asmenybės dalys – kaip vaikai. Kol nesulauks deramo jūsų dėmesio – neatsikabins. Jei atkreipsite į jas dėmesį, atsiras šansas kitaip, naujai kurti santykius. Gyventi artume, tačiau tas artumas nesmaugs ir neatstums, jis bus kupinas pasitikėjimo ir priėmimo.

.