Kokia meilės kalba kalbate jūs?

Kam nesinori būti mylimu? Kad atsibustum kiekvieną dieną greta mylimo žmogaus. „Labas rytas”, bučinys, bendri pusryčiai, drauge išeiname į darbą, o vakare vėl susitinkame savo jaukiame lizdelyje.

Kažkam šita svajonė išsipildė, o kažkas vis dar svajoja kasdieninių skandalų, ašarų ir nuoskaudų fone, vis dar tikėdamas, kad kada nors svajonė išsipildys. Tik ši svajonė laiko mus greta žmogaus, kuris, kaip mums atrodo, visiškai nenori mūsų mylėti. O laikrodis tiksi…

Kodėl taip atsitinka? Kodėl negalima iškart sutikti žmogaus, pradėti su juo gyventi ir gauti jau išsipildžiusią svajonę ant lėkštutės? Juk kitiems tai pavyksta!

Imkime ir paklauskime tų, kurie, mūsų nuomone, gyvena laimingai – kaip jiems tai pavyko.

Ir pamatysime, kad už kiekvienos laimingos pabaigos slypi ilga skausmo, nuoskaudų, skandalų ir praradimų istorija. Viskas kaip ir pas jus, tik tie žmonės kažkuriuo momentu nusprendė: „Viskas. Pakaks. Daugiau taip nenoriu. Ir du buvę priešais, kitados susitikę tam, kad vienas kitą mylėtų, sėdasi prie derybų stalo.

Būtent šiuo momentu užgimsta laiminga šeima.

Kas nors gali pasakyti: „Baisaus čia daikto – kiek kartų tariausi su savo antra puse ir nieko iš to nesigavo.” Ir tai – tiesa. Nes susitarti reikia ne tik dėl to, kas plauna grindis, o kas – indus. Tartis reikia dėl to, kas svarbu jums, jūsų partneriui, būtina suprasti, ar teisingai vienas kitą suprantate.

Pavyzdys iš praktikos: moteris įsitikinusi, kad vyras jos nemyli. Į klausimą, kodėl ji taip galvoja, ji atsako, jog vyro amžinai nėra namuose. Su pinigais šeimoje viskas gerai, tačiau jis kažkodėl susirado antrą darbą. Moteris negali suprasti, kas vyksta. Kaip ji norėtų, kad jis elgtųsi? „Norėčiau, kad kiekvieną vakarą praleistume drauge. Nesvarbu, kuo užsiimti – serialą žiūrėti ar knygas skaityti, tačiau dviese. Mano tėvams jau virš šešiasdešimties, o jie vis tiek kiekvieną vakarą leidžia drauge!” Toliau seka ašaros.

Atsisuku į apstulbusį vyrą ir klausiu: „Jūs gi mylite savo žmoną?” Atsakymas: „Žinoma! Aš dėl to ir įsitaisiau į antrą darbą!” Į klausimą, kuo tai susiję, vyras atsako, jog jo tėvai buvo neturtingi, ilgai neturėjo savo namų, dėl to sunkiai dirbo, kad aprūpintų vaikus viskuo, kas būtina. Patikslinu: „Tačiau jūsų žmonai atrodo, kad jūs elgiatės atvirkščiai – demonstruojate jai savo abejingumą”. Vyras atsako, kad dabar jau suprato.

Pavyzdys aiškiai demonstruoja, kad kiekvienas iš mūsų esame pratę rodyti meilę taip, kaip tai buvo įprasta mūsų tėvų šeimoje. Ir jeigu mūsų aprašytai žmonai meilė reiškia „kartu leisti laiką”, tai jos vyrui meilė reiškia „Plūktis iki devinto prakaito, kad būtų aprūpinta šeima”. Galbūt tokia nuostata buvo aktuali tais laikais, kai augote su tėvais, bet ar aktualu jums tai dabar, jau savo šeimoje?

Iš čia seka logiškas klausimas – ką tokiais atvejais daryti? Ieškoti į mamą/tėtį panašių žmonos/vyro? Jeigu ieškote lengviausių kelių – būtent taip greičiausiai ir atsitiks. Tik jūsų šeima tokiu atveju taps viso labo jūsų tėvų šeimos kopija. Ar viskas tėvų šeimoje jums patiko? Būna vos ne idealių šeimų su nedideliais trūkumais, daugybė vaikų sukuria savo šeimas pagal tėvų šeimų pavyzdžius, pasiimdami iš ten ir tai, kas buvo gerai, ir viską, kas buvo blogo. Norite pasielgti taip pat?

Jeigu ne, yra kitas, gerokai sunkesnis kelias, tačiau jis nuves jus į tą šeimą, kokios jūs norite. Tik svarbu susitikus savo būsimą partnerį iš anksto susitarti, kokia bendra meilės kalba kalbėsitės vienas su kitu, kad nesigautų, kad kiekvienas kalbėtų savaip.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *