Kai išsiskiriame su žmogumi, kurį labai rimtai mylėjome, mums atrodo, kad jokie kiti santykiai neužtemdys šitų – prarastų. Atrodo, kad viskas baigėsi visiems laikams ir niekas negalės prilygti tam vieninteliam ir mylimiausiam žmogui. Meilės, ypač pirmosios, pamiršti neįmanoma. Tačiau galima paversti tai resursu, priimti tą realybę, kuri mus dabar aplankė ir iš naujo permąstyti savo jausmus.

Taip, dabar skaudu, tačiau gyvenimas tuo nesibaigė, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų. Skausmas gali iki galo nepasitraukti, tačiau bėgant laikui pojūčiai ir emocijos neišvengiamai pasikeis. Ir tegu tai tampa ta jėga, kurios dėka pavyks paskuti gyvenimo istoriją kita, žymiai geresne kryptimi.

Ką patiriame išsiskyrimo metu?

Išsiskyrimas panašus į pusiausvyros praradimą. Nesvarbu, kieno iniciatyva tai įvyko. Teks išgyventi ištisą kompleksą baimių ir abejonių. Pats pagrindinis širdį „ėdantis” jausmas – skausmas. Pagrindiniai troškimai – nuslopinti tą jausmą, pabėgti, pamiršti. Įgyvendina tai kiekvienas žmogus skirtingai. Egzistuoja konkretūs visiems žinomi etapai, kuriuos tenka įveikti kiekvienam iš mūsų, patyrusių netektį.

Neigimas ir šokas. Mes sukrėsti ir su šiuo sukrėtimu psichikai susidoroti labai sunku. Dėl to įsijungia gynybinis mechanizmas – neigimas. Realūs veiksmai byloja viena, o štai smegenys sako visai ką kita – ne, tai netiesa, to negali būti. Ir paslaugiai pakiša šį neigimą patvirtinančius faktus. Šokas – tai dvasinė amnezija. Tokia būsena trunka tam tikrą laiką, nes skausmą būtina išgyventi, pergyventi.

Neapykanta. Palaipsniui žmogus apsipranta su nauja realybe. Ir užgimsta pyktis – visiems ir viskam aplinkui: sau, aplinkiniams, prastiems orams už lango, vyriausybei. Tai būtinas etapas – būtina atsikratyti susikaupusio negatyvo. Idealu, jei pavyksta tai daryti delikačiai. Nukreipti energiją į veiksmus, įniršti ant tų dalykų, kurie nesigavo anksčiau. Šitaip žmonės neretai padaro stulbinančią karjerą, susiremontuoja butus, persikrausto į kitą miestą.

Abejonės. Etapas, kuris paperka viltimis ir pasiteisinimais. Mėgindamas griebtis menkiausio šiaudelio, žmogus randa logiškus paaiškinimus tam, kas įvyko ir sukuria ištisą loginę grandinę, kuri viską paaiškina. Mes visi mėgstame pasikapstyti savyje ir refleksuoti tema: „o ką, jeigu…”, „o kas galėjo būti, jeigu aš…” Šiame etape pavojinga pasidaryti išvadą, kad viską įmanoma kontroliuoti ir situaciją ištaisyti galima išimtinai savo jėgomis. Deja, kuo daugiau iliuzijų apie tai, kad įmanoma susigrąžinti praeitį, kuo daugiau abejonių dėl to, kas įvyko ir realybės nepripažinimo, tuo ilgiau truks šis etapas. Išėjimą iš šio etapą galėsime rasti, supratę, jog ne viskas šiame pasaulyje priklauso išimtinai nuo mūsų pačių.

Apatija. Tamsus, depresyvus periodas. Tačiau, kad ir kaip beprotiškai tai skambėtų – suteikiantis vilčių. Nes pati tamsiausia naktis būna prieš aušrą. Tai periodas, kai pagaliau priimama realybė. Šiuo metu žmogus jaučia ištuštėjimą, neturi jokių interesų. Susivyruoja pasitikėjimas aplinkiniais, smunka nuosava savivertė. Mintys sukasi užburtu ratu. Amžini klausimai be atsakymų, emocijų pliūpsniai – nuo kosminio masto liūdesio iki pykčio ir nuoskaudos jausmo. Nervų priepuoliai, isterijos, mitybos sutrikimai. Visas šis „gėris” vyksta būtent dabar, šioje stadijoje.

Nuo bet kokio skausmo galima paprasčiausiai pavargti ir dėl to padaromas sprendimas plaukti pasroviui, gyventi, kaip gyvenasi. Ir nieko iš to nesigauna, kadangi periodiškai užplūsta prisiminimai ir kiekviena smulkmena tarsi specialiai primena praeitį. Ir vėl – skausmas, jokios vilties.

Šitą laikotarpį būtina pergyventi, išgyventi, išjausti. Tik pasiekę dugną, galime kojomis į jį atsispirti ir nerti aukštyn, į šviesą. Tik apverkę praeitį, galime ją priimti. Priimti, susitaikyti, jog ai įvyko. Susitaikyti su faktu, jog dabar tai – praeitis. Aiškiai pripažinti, neieškant pasiteisinimų ir nepasiduodant abejonėms. Tai ir yra pirmasis šuolis link šviesos.

Gaila, bet labai daug žmonių įstringa šioje stadijoje ilgiems metams. Labai sunku sukurti naujus santykius, neatsikračius skausmo, kurį suteikė ankstesni.

Susitaikymas. Ramybės, kurią jaučiame šiame etape, neįmanoma supainioti nei su abejingumu, nei su apatija. Pagaliau ateina realybės suvokimas. Situacija jau įvyko, viskas pasikeitė, tai nėra nei blogai, nei gerai. Tai – resursas. Būtent dabar esate pajėgus pasukti savo realybę į gerąją pusę. Nebeliko sunkaus akmens ant širdies, kuris neleido kvėpuoti. Išsisklaidė sekinantys neteisybės ir nuoskaudos jausmai. Prasikalė pirmieji pozityvių emocijų daigai – troškimas pasitikėti ir mylėti. Būtent dabar žmogus pajėgus sąžiningai ir atvirai priimti realybę, šį konkretų momentą ir su viltimi pažvelgti į ateitį. O praeičiai – didelis ačiū ir viso labo.

Nauja meilė

Jūs įgijote neįkainuojamos patirties. Tapote žymiai išmintingesni ir emociškai „turtingesni”. Ir tai vienareikšmiški pliusai galimiems būsimiems santykiams.

Jūsų nauji santykiai bus kupini džiugaus rūpinimosi partneriu, nes dabar jau žinote, kai puiku tai daryti nuoširdžiai.

Jūsų nauji santykiai bus kupini nuoširdžios meilės sau, nes pirmiausiai reikia pamilti save. Ir taip – jūs esate to verti!

Jūsų nauji santykiai bus žymiai atviresni ir sąžiningesni, nes dabar jau išmokote atverti širdį artimam žmogui.

Jūsų nauji santykiai bus ramūs, be dramų, nes dabar jau žinote, kokia svarbi yra harmonija.

O svarbiausia – jūsų nauji santykiai būtinai bus!

.