Kokius svarbius dalykus atidėjote ateičiai?

Ką tokio svarbaus gyvenime atidėjote rytojaus dienai? Laukiate, kol paaugs vaikai, kad galėtumėte pradėti keliauti? Atidedate laimės pojūtį iki tos dienos, kai nusipirksite nuosavą butą? Atidedate vaikus iki to momento, kol neužsipildys taupyklė? Svajones apie kokią nors veiklą atidedate sekančiam gyvenimui? Svajones apie gražią suknelę – tiems laikams, kai užaugs vaikai, atsiras daugiau pinigų, kai bus dėl ko ją užsivilkti (reikiamą pabraukti)…

Dažniausiai atidedame tai, kas lyg ir neskubu. O paskui paaiškėja, kad būtent tai ir buvo labai svarbu ir reikšminga. Viena pažįstama atidėliojo vaikų gimdymą, kol bus baigta namo statyba. Paskui jai kilo noras porą metų pakeliauti. Paskui užsimanė dar didesnio namo… Dabar jai jau virš keturiasdešimties. Ir su vaikais jau niekaip – į gyvenimą atsėlino ankstyvasis klimaksas. Atsirado pojūtis, kad visą gyvenimą užsiėmė niekais, nieko svarbaus taip ir nepadarė. Ir jau niekada nepadarys…

Dažnai moterys atideda ateičiai svajones. Pavyzdžiui, apie sportišką figūrą, ilgus plaukus, kokius nors įgūdžius. Paveikslų tapymas lyg ir gali palaukti, kol paaugs vaikai, nes kitaip, koks iš to malonumas? Lyg ir figūra gali palūkėti, kol su sveikata dar nėra bėdų, kad dėl jos reikėtų rūpintis. Palaukti gali ir trokštamos žinios – kursai, treningai, paskaitos. Išmoksiu italų kalbą vėliau, išmoksiu siuvinėti ateityje, siuvimo mašiną nusipirksiu kada nors vėliau…

Ateičiai atidedami ir giminės scenarijai, ir emocijų pergyvenimas, ir senos nuoskaudos. Kada nors vėliau tuo užsiimsiu, pažvelgsiu savo baimėms į akis, paleisiu, pergyvensiu. O kol kas gyvensiu su visais šiais “turtais”, toliau nuodysiu jais tiek savo, tiek aplinkinių žmonių gyvenimą.

O ką jau kalbėti apie dvasinį gyvenimą. Išėjusi į pensiją turėsiu kuo užsiimti, o dabar ne tas galvoje, pakanka kitų įdomių dalykų. O čia kažkokios maldos, sudėtingi straipsniai, storos knygos. Paskui! Suspėsiu!

Amžinas “paskui”, amžinas “kada nors vėliau”. Tarytum susiruošėme gyventi amžinai. Tarsi visą gyvenimą liksime tokiomis, kokios esame dabar. Tarsi ateityje laukia milijonas metų, per kuriuos viską būtinai suspėsime, nieko nepražiopsosime.

O kas atsitinka, kai ateina tasai “paskui”?

Paskui mes apgailestaujame.

Apgailestaujame dėl to, kad apleidome save, nustūmėme savo troškimus į šoną, pernelyg mažai dėmesio skyrėme artimiesiems, negimdėme, kai norėjosi ir buvo galima, kad neieškojome galimybių, o paprasčiausiai skundėmės ir verkšlenome.

“Paskui” ateis žymiai greičiau, nei mums atrodo. Ir atsineš su savimi nusivylimą, skausmą, pyktį, nuoskaudas… Nes būtent mes pačios kažko taip ir nepadarėme. Tik mes pačios – ir niekas kitas. Štai toks rytojus mūsų laukia.

Mes niekada nežinome, ką atneš rytojus. Kokių dovanų, kokių netekčių.

Kiekviena diena gali tapti paskutine ir kiekvienas šiandien gali tapti paskutiniu šansu atlikti kažką svarbaus. Ištarti artimam šiltą žodį, įgyvendinti nedidelę svajonę, pasiryžti permainoms, pakeisti vidinį nusiteikimą, pasikeisti akinius, per kuriuos žvelgiame į pasaulį.

Nėra jokio rytojaus. Nėra jokio paskui. Yra tik dabar. Yra tik šiandien. Ir viską, ko norite, apie ką svajojate, reikia daryti dabar – kiek pajėgiate, kiek gaunasi, tačiau dabar. Tegu žingsnelis į ateitį bus visiškai mažas. Tačiau geriau jau toks, negu jokio. Iš mažų žingsnelių susideda didžiuliai atstumai.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *