Mes stengiamės kontroliuoti santykius. Kodėl? Viskas dėl to, kad iš santykių norime gauti tai, kas mums patinka. Šitą reiškinį galime pamatyti, stebėdami mažus vaikus. Vaikas trokšta, kad jo norai išsipildytų akimirksniu. Jei šito neįvyks, jis ima rodyti kaprizus, rėkia, keikiasi, mėtosi daiktais, krinta ant grindų ir raitosi isterijoje. Kartais gali šaukti: „Eik iš čia! Aš tavęs daugiau nemyliu!” Savo elgesiu mažylis bando kontroliuoti mamą ir tėtį, kad galėtų gauti išsvajotą žaisliuką ar mėgstamą skanėstą.
Mes jau nuo vaikystės mokomės manipuliuoti aplinkiniais, kad gautume naudos. Bėgant metams, kontrolės ir manipuliavimo įgūdžiai tobulėja. Kai norisi gauti dėmesio ar kitą „suaugusio žmogaus žaisliuką”, kai susiduriame su įvairiais gyvenimiškais sunkumais, iš širdies gelmių išnyra tasai mažas vaikas ir ima valdyti mūsų elgesį.
Tam mes pasitelkiame visą per savo gyvenimą įgytą arsenalą. Nors tie metodai dažniausiai menkai efektyvūs. Mes rėkiame, baramės, keikiamės, kritikuojame, stengiamės kuo skaudžiau įžeisti savo partnerį. Blogiausiu atveju panaudojame fizinė jėgą. Kartais galime leistis į kategoriškus pareiškimus ir kimti šantažuoti: „Aš išeinu. Aš tavęs daugiau nemyliu”. Labai pažįstamas vaizdas, tiesa?
Žmogus bando kontroliuoti aplinkinį pasaulį, ir atsiranda pavojinga iliuzija, kad esame pajėgūs kontroliuoti viską, ką tik norime. Šitą iliuziją su entuziazmu pakursto įvairiausi saviugdos guru, įtikinėjantys, jog galime gauti viską, ko tik širdis geidžia, tereikia tik tikėti ir stipriai norėti. Tačiau šitas nesuvaldomas siekis viską kontroliuoti gali baigtis didele bėda, jei nesuprantame šio metodo ribotumo ir netgi klaidingumo.
Ar galime kontroliuoti savo jausmus? Daugelis bando tai daryti, tačiau dažniausiai patiria nesėkmę. Jei situacija paprasta ir nekonfliktinė, mes išties galime dalinai kontroliuoti emocijas, tačiau tame nėra jokios ypatingos prasmės. O kaip dažnai pavyksta kontroliuoti pyktį, baimę, gėdą? Esu tikras, kad arba itin retai, arba išvis niekada. Mes negalime valdyti intensyvių emocijų ir jausmų. Jeigu galėtume tai padaryti, psichologai netektų darbo, o visos šeimos gyventų meilėje ir santarvėje.
O gal mes galime kontroliuoti savo partnerį? Deja, jo mes irgi negalime kontroliuoti, kad ir kaip mums to norėtųsi. Tai ką gi mes galime kontroliuoti? Atsakymas paprastas – savo pačių veiksmus ir elgesį. Skaudu, ar ne tiesa?
Bandymai kontroliuoti partnerį gali duoti trumpalaikį rezultatą. Tolimesnėje perspektyvoje kontrolė tik sugadins mūsų santykius. Dėl to, kai eilinį kartą kils noras pakontroliuoti mylimą žmogų, vertėtų susimąstyti apie tokios kontrolės tikslingumą. Kiek ta kontrolė pagerins santykius.
