Užversdama eilinį klasiko tomelį, tu ilgesingai atsidūsti: „O čia tai meilė! Kokios aistros, pasiaukojimas, kokie jausmai!“; ir čia pat įmaišai šaukštą deguto į savo egzistenciją: „O tarp mūsų su Valduku kas?“. Ir tikrai, kas sieja tave ir Valduką, Antanuką, Tomuką?
Klasikai su džiaugsmu mums pasakoja, kokia turi būti meilė, bet kas tai – niekas iki šiol ir nepasakė. Ką gi, teks išsiaiškinti pačioms. Pradėsime nuo fiziologijos.
Seksas
Intymumo akimirkomis gaminasi vadinamieji laimės hormonai – endorfinai, taigi taip seksas tampa kaip narkotikas, rašo shkolazhizni.ru. O narkotikai, kaip žinia, sukelia priklausomybę. Meilės ar įsimylėjimo būsenoje mūsų organizmas visada yra aktyvumo, laukimo ir pasirengimo eilinei endorfinų porcijai fazėje.
Čia būtinai reikia pasakyti, kad intymus artumas gali būti ir realus, ir įsivaizduojamas – iš čia ir mūsų nuolatinės mintys apie geismo objektą. O kur dar įvairūs jausmingumo lygiai – ne kiekvienas seksualinis partneris gali prisitaikyti prie mūsų organizmo fiziologijos.
Genetinis užsiprogramavimas meilei
Pagrindinė dviejų skirtingų lyčių asmenų užduotis – pratęsti giminę, todėl meilė yra būdas išlaikyti vyriškį šalia moters nėštumo metu, kol paūgės vaikas, t. y. iki trijų metų. Šiuo metu vaikas jau gali savarankiškai judėti, bendrauti su kitomis žmogiškomis būtybėmis, rasti maisto, kitais žodžiais, turi šansų išgyventi.
Smulkiau išsinagrinėti šį mechanizmą galima pažiūrėjus kelias programas „Gyvūnijos pasaulyje“ – schema ta pati.
Ciniškas-psichologinis požiūris
Jei tikėtume ponais psichologais, kiekvienas žmogus turi savo poreikius: nuo žemiausių (maistas, seksas, poilsis ir pan.) iki aukščiausių (savirealizacija, savęs pažinimas ir kt.). Be to, dabartinių mūsų poreikių rinkinys priklauso nuo dabar mus veikiančių aplinkybių.
Taigi meilė arba įsimylėjimas gali būti nukreiptas į tą žmogų, kuris dabartiniu metu labiausiai gali patenkinti mūsų poreikius. Kai tik pasikeičia išoriniai veiksniai, keičiasi ir mūsų poreikiai, taigi ir tai, ką tenkina mūsų išrinktasis. Kuo didesnis tas sąrašas, tuo stipresni mūsų jausmai ir atvirkščiai.
Filosofinis požiūris
„Meilė neatsiranda iš nieko, neateina pas visus. Tiksliau, mes visi galime mylėti, potencialiai turime šią savybę, bet nedaugelis ieško meilės, ją randa ir įgyvendina, nes gebėjimas mylėti auga kartu su asmenybės augimu.
Nei viena, nei kita neduodama kaip dovana, neatsiranda kaip netikėtas įvykis (…) Tik pažinę pačius save, galime pažinti meilę“. /V.Albisetti/
Taigi iš šios koncepcijos galima sakyti, kad įsimylėjimas susijęs su gyvuliškąja žmogaus prigimtimi, o meilė – su asmenybės branda. Įsimylėjimo požymiai: seksualinė trauka, realybės iškraipymas (rožiniai akiniai), priklausomybė nuo aistrų objekto, nuolatinio artumo ir susiliejimo siekis, praradimo baimė. Pasibaigus įsimylėjimo periodui, žmogus išgyvena tuštumą, skausmą, atstūmimą…
Meilėje seksas neužima pirmos vietos; realybė – neatsiejama santykių dalis; vidiniai abiejų partnerių pasauliai autonomiški; meilė valdoma. Tokiu būdu įsimylėjimas turi jausminį pagrindą, o meilė – racionalų.
Įsimylėjimas iš savo prigimties išimtinis, o meilė – universali. Įsimylėjus dingsta sveikas protas, o meilėje jis svarbus. Įsimylėjimas sukuria augimo iliuziją, o iš tikro yra tik stotelė. Meilė pati savaime jau žymi asmenybės augimą.
Už įsimylėjimo slypi didelė vidinė vienatvė, žmogus siekia būti kartu su partneriu, kad jaustųsi gyvas, o meilėje žmogus autonomiškas, nepriklausomas nuo partnerio.
Štai tokios mintys apie įsimylėjimą ir meilę. Darykite išvadas: ar jūs dabar patiriate meilę, ar įsimylėjimą. Ir ko jums reikia: jausmų ar proto?
