vaikų auklėjimas

Kuo skiriasi Viduramžių ir šiuolaikiniai paaugliai

Egzistuoja nuomonė, kad Rytuose tėvai auklėja vaikus labai griežtai, tačiau vos prieš kelis šimtmečius ypatingu žiaurumu vaikų atžvilgiu pasižymėjo būtent Šiaurės Europa. Pavyzdžiui, buvo paplitęs paprotys išsiųsti vaikus į svetimus namus, kuri jie gyveno ir mokėsi.

1500-ais metais Venecijos pasiuntinio Anglijoje padėjėjas buvo apstulbintas anglų požiūriu į tėvų pareigas, apie kurį jis sužinojo savo kelionių metu. Jis rašė savo viršininkams į Veneciją, kad anglai augino savo vaikus namuose iki 7-erių metų, vėliausiai – iki 9-erių. Po to ir berniukus, ir mergaites atiduodavo į sunkią tarnybą svetimuose namuose, pririšdami juos prie naujos vietos 7-9 metams. Nelaimingus vaikus išsiųsdavo iš tėvų namų nepriklausomai nuo klasinės priklausomybės: visi be išimties, kad ir kokie būtų turtingi, turėjo išsiųsti vaikus į svetimus namus ir mainais priimti svetimus. Ambasadoriaus padėjėjui paaiškino, kad visa tai daroma pačių vaikų labui, tačiau jis įtarė, kad anglai linkę laikyti savo namuose svetimus dėl to, kad juos galima prasčiau maitinti ir versti daugiau dirbti.

Šie pastebėjimai leidžia įsivaizduoti, kokia buvo vaikų auklėjimo sistema šiaurinėje Europoje Viduramžiais ir Naujaisiais laikais. Dauguma tėvų, priklausančių visiems luomams, išsiųsdavo savo vaikus tarnauti ar pameistriauti ir tik nežymi dalis siuntė mokytis į seminarijas ar universitetus. Vaikai, tiesa, nebuvo tokie jauni, kaip pasakoja venecijietis. Kaip liudija Barbaros Hanavalt iš valstybinio Ohajo universiteto tyrimai, aristokratijos tarpe būta atvejų, kai jaunoji karta buvo išsiunčiama iš namų 7-erių metų amžiaus, tačiau dauguma tėvų visgi manė, kad atsisveikinti su vaikais reikia jiems sulaukus 14-os.

Viduramžių laiškų ir dienoraščių pavyzdžiai liudija, kad išėjimas iš namų tapdavo tikra trauma. „Visus malonumus, kuriuos žinojau, būdamas vaikas nuo 3 iki 10 metų, kol mane globojo tėvas ir motina, pakeitė kančios ir skausmas”. – skundžiasi vienas berniukas laiške, kurį mokiniai mokykloje turėjo išversti į lotynų kalbą. Neraštingi tarnai neturėjo jokios galimybės palaikyti ryšio su tėvais, o to laikmečio transporto problemos reiškė, kad jeigu net vaikai atsidurdavo už 20 mylių (35 km) nuo namų, jie jausdavosi visiškai izoliuoti.

Tai kodėl gi ši iš pažiūros tokia žiauri sistema taip išplito? Vargingieji iš to turėjo akivaizdžios naudos: atsikratydavo nereikalingos burnos. Tačiau tėvai nuoširdžiai tikėjo, kad išsiųsdami vaikus, jiems padeda: gaudavosi labai naudinga stažuotė. Toks apmokymas paprastai trukdavo apie 7 metus, nors pasitaikydavo ir po 10. Kuo ilgesnis laikotarpis – tuo pigesnė stažuotė, ką patvirtina venecijiečio keliautojo išvadą: vaikai išties tais laikais buvo laikomi pigia darbo jėga. 1350 metais Juodoji Mirtis sumažino Europos gyventojų skaičių dvigubai, taip kad laisvai samdomas darbas kainavo labai brangiai. Iš kitos pusės, gyventojų skaičiaus sumažėjimas reiškė, kad atpigo maistas, dėl to darbas ir gyvenimas darbo vietoje buvo labai praktiškas.

„Vyravo nuomonė, kad tėvai gali kažko tave išmokyti, tačiau išmoksi nepalyginamai daugiau, jei įgysi patirties, mokydamasis kur nors kitur” – tvirtina Džeremis Goldbergas iš Jorko universiteto. Galbūt tai buvo tuo pat metu ir būdas tėvams atsikratyti nevaldomų paauglių. Socialinio istoriko Šulamito Šacharo atlikto tyrimo duomenimis, buvo manoma, kad svetimiems žmonėms buvo paprasčiau auklėti vaiką – ir šiai idėjai pritarė netgi Italijos gyventojai. XIV amžiuje Florencijos pirklys Paolas iš Čertaldo patarinėjo: „Jeigu turi niekam tikusį sūnų, atiduok jį pirkliui, kad tas išsiųstų jį į tolimas šalis. Arba išsiųsk artimam draugui. Nieko nepadarysi – kol sūnus lieka su tavimi, jis nesuras savo vietos gyvenime”.

Kontraktai iš paauglių reikalavo gero elgesio. 1396 metais jauno pameistrio Tomo kontraktą su vario liejiku iš Northemptono Džonu Henleinu patvirtino burmistras. Henleinas prisiėmė formalias globėjo pareigas ir pažadėjo aprūpinti Tomą maistu, mokyti jį savo amato ir ne itin griežtai bausti už padarytas klaidas. Tomas savo ruožtu įsipareigojo nepalikti be leidimo darbo vietos, nevogti, nelošti azartinių žaidimų, nesilankyti pas prostitutes ir nesituokti. Jeigu Tomas pažeistų kontraktą, jo stažuotės trukmė turėjo padvigubėti ir jam tektų būti pameistriu 14 metų.

10 metų susilaikymo buvo pernelyg ilgas laikas daugumai jaunuolių, dėl ko pameistriai užsitarnavo prastą reputaciją dėl nepadoraus elgesio. Tarkime, Perkinas, pagrindinis Čoserio „Virėjo apsakymo” herojus, buvo išvytas iš šeimininko namų dėl vagystės, ir apsistojo naujoje vietoje kartu su draugu ir prostitute. 1517 metais Merserio gildija skundėsi, kad daug jos pameistrių „siaubingai save pažemino”, švaistydami samdytojų pinigus paleistuvėms, viskiui, kortoms ir kitoms švaistūniškoms pramogoms”.

Kai kuriose Vokietijos, Šveicarijos ir Skandinavijos srityse tam tikri seksualiniai kontaktai vyresnių paauglių tarpe buvo leidžiami. Nors tradicijos, kurias žinome kaip „suguldymą” ir „naktinę priežiūrą” buvo aprašytos tik XIX amžiuje, istorikai mano, kad šių ritualų pradžia siekia viduramžius. „Mergina lieka namuose, o vyras ją aplanko. – rašo Kolinas Heivudsas iš Notingemo universiteto. – Jam leidžiama praleisti su ja naktį. Jis netgi gali gultis su ja į lovą. Bet jiems neleidžiama nusirengti. Taip kad jie nedaug ką gali sau leisti – tik šiek tiek nekaltų glamonių”. Kiti tos pačios tradicijos variantai reikalavo iš vyrų, kad jie miegotų ant antklodžių arba kitoje medinės lentos, kuria atitverdavo juos nuo merginos, pusėje. Nebuvo numatoma, kad toks ritualas būtinai baigsis santuoka.

Tam tikrose ribose paaugliai patys kontroliavo savo seksualumą. „Jeigu merginą imdavo laikyti pernelyg prieinama, jai būtinai palikdavo kokį nors nemalonų ženklą palei namus, kad visas kaimas žinotų apie jos prastą reputaciją”. – pasakoja Heivudas. Apie suaugusių moralę ir elgesį jaunimas reiškė savo nuomonę ritualais, žinomais kaip „šarivari” ar „gaujos dainos”. Jeigu visuomenė nepritardavo vestuvėms, pavyzdžiui, dėl to, kad vyras mušė žmoną ar buvo moters pastumdėlis, arba juos skyrė didelis amžiaus skirtumas – porą galėjo viešai sugėdinti. Jaunimo minia apsupdavo jaunavedžius, jie nešė lėles, vaizduojančias jų aukas, daužė į puodus ir keptuves, dūdavo ragais ir netgi žnaibė kates, kad toks imtų miaukti (išvertus iš prancūzų kalbos, „šarivari” – tai kačių koncertas, vokiškai ritualas vadinamas analogiškai – Katzenmusik).

Prancūzijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje jaunuoliai vienijosi į jaunimo gaujas „abbayes de jeunesse”, kurios kiekvienais metais rinkdavo „Jaunystės karalių”. „Jie būdavo avangarde, kol vyko į karnavalus panašūs renginiai ir visas pasaulis tarsi apsiversdavo aukštyn kojomis” – pasakoja Heivudas. Nenuostabu, kad kartais jų veiksmai tapdavo nekontroliuojami. Filipas Ari aprašo atvejį, kai Avinjone grupė jaunuolių tiesiog okupavo miestą karnavalo metu ir reikalavo išpirkos už jo išvadavimą, nes be išpirkos jie turėjo teisę sumušti bet kurį žydą ar gatvės merginą.

Londone įvairios gildijos pasiskirstydavo į smulkias grupes ir imdavo žiauriai kivirčytis. 1339 metais tarp prekiautojų žuvimi ir auksakalių įvyko kelios didelės muštynės. Likimo ironija slypėjo tame, kad prasčiausią reputaciją žiaurumo prasme turėjo juridinių profesijų mokiniai. Tie berniukai turėjo priėjimą prie nepriklausomų finansinių šaltinių ir gyveno globojami savo mokytojų. XV-XVI šimtmečiais neramumai tarp Londono pameistrių padažnėjo, jie ėmė puldinėti užsieniečius, ypač flamandus, o taip pat palūkininkus. 1517 metų gegužės 1 dieną gatvėse nuskambėjo raginimas griebtis vėzdų ir visą naktį tęsėsi riaušės, kurių mastas sukrėtė Tiudorų Angliją.

„Problema ta, kad tuo momentu miestas buvo perpildytas pameistriais ir suaugę gyventojai pamatė, kad kontroliuoti jaunimą darosi vis sunkiau” – pasakoja Barbara Hanavalt. Kadangi ankstyva mirtis nuo infekcijų ištikdavo rečiau, mokiniai susidūrė su būtinybe neįprastai ilgai laukti, kol galima bus perimti savo mokytojų verslą. „Ir štai turime daugybę jaunų žmonių, kurie neturi nė menkiausios vilties gauti sau darbo vietą ir susikurti sau verslą” – aiškina Džeremis Goldbergas. – „Kitaip sakant, turime daugybę nusivylusių ir beteisių jaunuolių, kurie linkę mesti iššūkį valdžiai, kadangi nebeturi ko prarasti”.

Kaip smarkiai Viduramžių paaugliai skyrėsi nuo dabartinio? Sunku spręsti, remiantis ta informacija, kurią turime. – mano Goldbergas.

Tačiau daugelis XXI amžiaus paauglių tėvų pritariamai linkčioja galvomis, atpažindami savo vaikus VIII amžiaus religinės mokyklos mokiniuose, kurie buvo „liesi (nors ir valgė kiek norėjo), greitakojai, greitai susierzinantys, tiesmuki ir aktyvūs”. Šiuolaikiniai tėvai gali netgi susigraudinti, skaitydami XVI amžiaus laiškų kolekciją. Laiškus rašė Behaimų šeima iš Niurnbergo, o išsaugojo juos Stefanas Ozmentas.

Michaelis Behaimas buvo atiduotas į mokinius Milano pirkliui, kai jam buvo 12 metų. 1520 metais jis skundėsi savo laiškuose motinai, kad jo nemoko nieko, kas būtų susiję su prekyba ir rinka, o vietoje to verčia šveisti grindis. Tačiau kur kas labiau tėvus išgąsdinti turėjo jo nuogąstavimai užsikrėsti maru.

Kitas Behaimų sūnus XVI amžiaus pabaigoje rašė tėvams iš mokyklos. 14-metis Fridrichas skundėsi maistu, prašė, kad jam atsiųstų įvairių daiktų, kad neatrodytų prasčiau už draugus ir klausinėjo, kas dabar skalbs jo drabužius. Motina pasiuntė jam tris marškinius su įspėjimu, kad „jie gali būti šiek tiek drėgni, dėl to pakabink juos prie lango”. Stengdamasi viską numatyti ir duoti protingą atsakymą, kaip ir bet kuri šiuolaikinė mama, ji prirašė: „Ir dėk paskui į šį maišą purvinus drabužius prieš skalbimą”

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *