Kuo skiriasi vyro ir moters meilė

Meilė lyg ir neturėtų priklausyti nuo lyties. Juk prisipažindami mylį, laukdami meilės ir priekaištaudami, kad nemyli, vyrai ir moterys turi omenyje tą patį. Ar ne tą patį?

Štai paklauskime vyro, ar jis gyvenime yra ką nors mylėjęs. Taip – užtikrintai atsakys jis. Ir pridurs, kad iki šiol myli tokią vieną moterį. Moterys dėl to labai rimtai į tokius vyrų žodžius reaguoja. Su pagarba. Tonas juk užtikrintas. O moters paklauskime – atsakys atsargiau. Patikslins: turite omenyje vaikiškus įsimylėjimus ir susižavėjimus? Na, atsakys labai tokiu atsargiu tonu, trečioje klasėje man toks vienas berniukas patiko. Bet aš nesakyčiau, kad tai buvo meilė.

Kodėl moteris kalba taip atsargiai, o vyras taip užtikrintai? Juk tarsi moteris turėtų labiau jausmuose gaudytis, nei vyras?

Taip, tačiau būtent dėl to moteris ir neduoda aiškaus atsakymo, kad atranda savyje daugiau jausmo niuansų. Jos atsargumas kyla ne dėl nesusigaudymo, o būtent dėl jausmų niuansų gausos. O vyro užtikrintas atsakymas “myliu” kaip tik ir reiškia ne susigaudymą, o tik padidintą pasitikėjimą savimi. Taip sugedus kompiuteriui diletantas užtikrintu tonu sako: ”reikia maitinimą keisti”. O štai specialistas kalba atsargiau: ”atidarysime dėžę, pažiūrėsime”.

O ką turi omenyje vyras, kai sako ”myliu”? Jis turi omenyje tokį nelabai niuansuotą, bendrą jausmą, į kurį gali tilpti:

  • Jaučiu, kad galiu dėl jos mirti;
  • Jaučiu, kad galiu su ja gyventi;
  • Man svaigsta galva nuo jos trumpo sijono, kvepalų ir melodingo balso;
  • Aš jaučiuosi šalia jos saugiai kaip vaikystėje šalia mamos;
  • Aš jaučiu jai tėvišką norą padėti, gelbėti ir globoti;

Ir netgi…

  • Man norisi ją tampyti už plaukų ir žnaibyti jai užpakalį;
  • Jaučiu jai begalinį dėkingumą už tai, kad padarė mane žmogumi.

Ir kitokius dalykus jaučia vyras, tačiau nelabai aiškiai suvokia, kad jaučia būtent juos. ”Myliu”- sako.- “Atstok”.

Bet kodėl moteris, sakydama “myliu”, susigaudydama niuansuose, vis dėlto taip kankinamai lėtai daro sprendimus? Moteriai su jos atsargiu ir detaliu supratimu tarsi būtų lengviau apsispręsti, ką ir kaip ji myli? Juk jos emocinė išraiška didesnė ir dažnos kalbos su draugėmis nuolat padeda jai gauti savo jausmų atspindžius? Tad kam tas begalinis moteriškas noras aptarti, išsiaiškinti ir galų gale taip ir likti neužtikrintai dėl savo meilės?

Vienas dalykas – žinoti, kitas dalykas – leisti sau. Įsivaizduokime, kad priėjote kryžkelę. Ir jūs iš užrašo sužinote, kad punkte “A” jūs gausite turtą, bet prarasite sveikatą. Punkte “B” gausite sveikatą, bet prarasite pinigus. O punkte “C” gausite meilę, bet prarasite ir sveikatą, ir pinigus.

Kažkas panašaus vyksta, kai moteris atranda savyje daug jausmų. Vienam vyrui ji jaučia pagarbą, kitas ją traukia, trečias tiesiog jai įdomus. Jei kaip vyras nesigaudytum šiuose jausmuose, tai tarsi prieitum šią kryžkelę aklai. Ir dėl to nekvaršintum sau galvos, kur pasukti. Visur gerai. Todėl vyrai negalvodami dažnai ir “pameta galvą dėl moters”, ir tik vėliau su pasipiktinimu pasako: ”na ir įklimpau”. Moterys irgi sako: ”įklimpau iki ausų”, tik labiau sąmoningai, jau iš anksto labiau už vyrą suvokusios, ką praras. Todėl jų žingsniai meilėje – ne aklumo rezultatas, o kankinantis pasirinkimas. Kurio būtina dalis – atsižadėjimas.

Vyras pasiūlo: ”gyvenkime kartu”, moteris ilgai dvejoja ir atsidususi sako: “na, gerai, gyvenkime. Bet ar tu tikrai to nori?”

Jūs galite pastebėti, kad ne visada taip būna tik moterims, bet ir vyrams, nes tai tik schema. Tačiau net ir turint omenyje, kad tai tik schema, negalima ignoruoti vieno fakto. Būtent – moterys, netgi nelabai suvokiančios, ką jos jaučia, niekad negaili pastangų susivokti. Būtent moterys yra dažniausios psichologijos, meditacijos ir parapsichologijos seansų, seminarų ir grupių dalyvės. Vyrai mieliau žiūri sporto varžybas nei gilinasi į savo jausmus. Nebent jų jausmuose atsirastų gili duobė, kurios neįmanoma nepastebėti.

Kaip bebūtų keista, vyrui kartais naudinga padepresuoti. Patirti nusivylimą. Susidaužyti širdį. Taip, tada jis tampa ligoniu, ir vienas britų mokslininkas net siūlo įvesti tokią diagnozę “meilės liga”. Liga lyg ir nemalonus dalykas, dėl jos kartais norisi netgi žudytis. Tačiau ji verčia vyrą susigaudyti savo jausmuose. Nes kai kurios ligos labai reikalingos mums tam, kad įgytume imunitetą. Dėl to ir skiepija mus nuo daugelio ligų nuo mažens iki subrendimo. Kad nesusirgtumėm rimtesnėm ligom.

Meilėje rimtesnė liga – apatija, nesugebėjimas jausti. Jei jūs pagalvotumėt, ką pasirinktumėt:

Rizikingą aistrą ar nuobodų pasitenkinimą visam gyvenimui;

Galimybę kvėpuoti grynu pavasario oru be komunalinių patogumų ar užtikrintą bekvapio kondicionieriaus ūžimą?

Negalėjimas jausti nei meilės, nei neapykantos – labai dažnas paskutinių metų žmonių nusiskundimas. Jį galima įvairiai aiškinti, tačiau svarbu yra ne tik priežastys, bet ir alternatyva. Alternatyva – gyvas emocinis gyvenimas. O jis prasideda nuo neabejingumo. Nuo pusiausvyros sutrikimo. Nuo kažkokio jausminio šuolio link kito žmogaus.

Vyrui pajausti tai dažniausiai šventė. Sulaukęs kritinio amžiaus vyras įsimyli su atsikvėpimu. Kritinio amžiaus moteris – su tragedijos atspalviu. Kodėl tokia diskriminacija? Dėl privilegijos daugiau gaudytis savo jausmuose ir dėl to rinktis ne aklai.

Kas jaučiasi labiau atsakingas įvykus elektros tinklo avarijai – elektrikas ar mėgėjas?

Tik tai, kad kažkas jaučiasi atsakingas, jokiu būdu nereiškia kaltinimo. Priešingai, kadangi elektrikus ir kompiuterių specialistus jų amato moko, o mylėti nemoko, tad atsakomybė save suprasti gula ant visų žmonių pečių. Senas akmuo su užrašu “pažink patį save” buvo skirtas ne šamanams, ne žyniams, o visiems genties nariams. Ir jei vyrai savo jausmuose gaudytis nesiekia, tad už tai jie turi atsakyti visa kaina vis tiek. Tik meilės srityje vyriška atsakomybė dažniausiai prasideda vėliau. Nors ir atrodo, kad berniukai nuo darželio perdėm savimi užtikrinti, o mergaitės- jautrios ir depresyvios.

Jau iš pat pradžių vyrai atsilieka meilėje, ir tada moterys patiria pirmą revanšą.

Ji jau šešiolikos išmoko gundyti, o jis vis dar trisdešimtmetis žiopliukas su moterimis;

Ji septyneriais metais anksčiu už jį suprato, kad tai bus neilgam, o jis ruošėsi gyvenimui kartu iki mirties;

Jis keletą metų mėtosi tarp žmonos ir meilužės, abiem žada apsispręsti, o ji jau per pusmetį pasirinko, su kuo gyvens.

Ir pabaigai- vienas perspėjimas.

Kaip jūs pastebėjote, komercinė reklama daro iš meilės tokią standartinių raudonų širdučių mugę. Kai kas patiki, kad meilė – tai tokia rožinių putų vonia iš žurnalo blizgančiu viršeliu, kurioje smagu mėgautis. Apskritai mus įpratino prie žodžių “mėgautis” ir “malonumas”. Tarsi tai ir yra laimė – mėgautis gyvenimo malonumais.

Meilė yra daugiau nei malonumas, ir ja neįmanoma mėgautis ilgai, jei tik nesergi psichine liga – meilės paranoja. Tai kai esi įsitikinęs, jog tave myli Madona ar dainininkas Maiklas Džeksonas. Tada tai ilgam.

Meilė – tai leidimas savo sielai būti gyvai. Už šią galimybę iš mūsų prašoma ne pinigų, ne nuolatinio skausmo, netgi ne pasiaukojimo. Iš mūsų laukiama leidimo sau prisipažinti, ką jauti, ir leidimo sau jausti ir neapykantą, ir liūdesį. Ir meilę. O ką mes ten jausime, kada jausime ir kam jausime – uždavinėti šiuos klausimus, žinoma, galima. Bet atsakymas mums neduotas. Nei vyrams, nei moterims. Nei psichologijos specialistams.

O. Lapinas

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *