Kažkas pasakys – širdyje, sieloje, kitam artimesnė nuomonė, kad meilė – dovana iš aukščiau. Tačiau retai kas susimąsto apie ne apie meilės buvimo vietą, o apie laiką. Kur ji yra – praeityje, dabartyje, ateityje? Galbūt ji tolygiai pasiskirsčiusi visoje gyvenimo linijoje?
Meilė dažniausiai „apgyvendinama” ateityje. Taip rašoma pasakose, kurių klausydamiesi, užauga vaikai. Visi princesę gelbstinčio herojaus nuotykiai yra vardan laimingo gyvenimo ir meilės ateityje. Tačiau pasakos staigiai nutraukiamos: kai tik visi slibinai įveikiami, pabaigoje vaikas trumpai informuojamas, kad „gyveno jie ilgai ir laimingai, ir numirė tą pačią dieną”.
Susidaro įspūdis, kad meilė lieka kažkur priekyje, ateityje. Ji būtinai „netikėtai užklups, kai jos jau visai nebelauki”.
Jauname amžiuje meilės laukiama, tikima pasakomis. Pasakose meilė – visada ateityje, kartais tolimesnėje, kartais – artimesnėje.
Pagyvenę žmonės meilę prisimena, ji jiems jau praeityje, ir kuo vyresnis žmogus, tuo tolimesnė praeitis.
Ar gyvena meilė dabartyje?
Retai. Žmonės iš pradžių ruošiasi mylėti, o paskui prisimena praėjusias meiles. Ar jų apskritai būta?
Dabartis labai greitai bėga, meilė joje nesutelpa. Labai lengva fantazuoti, įsivaizduoti, piešti vaizduotėje laimingos ateities vaizdus. O rodyti meilę tiesiog dabar, kiekvieną dieną, ne fantazuoti, o daryti – labai sunku.
Prisiminkite, ką tokio nuveikėte per praėjusią valandą, ką galima būtų pavadinti meile jums artimam žmogui? Kas tai buvo? Galbūt ištarėte meilės žodžius? Kokius? O kaip parodysite meilę artimiausią valandą?
Įtariu, kad apie tai jūs paprasčiausiai nesusimąstėte.
Nes daugumai žmonių meilė labai greitai baigiasi. Jie linkėjo vienas kitam meilės artimiausioje ateityje, meilė atėjo ir tapo dabartimi. O dabartyje meilės nėra. Yra kasdienybė, įpratimas – meilės nėra, jei sąmoningai nerodysime jos čia ir dabar.
O kaip ją rodyti, kaip ją reikšti, juk nėra pasakų, kuriose būtų aiškiai suformuluoti būdai mylėti ne paskui, o dabar ir kiekvieną dieną.
Meilės kasdienybė nepopuliari, dėl to ją retai rodo per televizorių, jos neapdainuoja rašytojai, režisieriai, poetai. Jie yra meno, fantazijų, vaizdinių žmonės, o visa tai be galo toli nuo rūsčios realybės, iš kurios išstumta tikra meilė.
Išstūmus meilę iš šio momento, šios dienos – neįmanoma sukurti laimingos ateities, o ir praeitį paskui prisiminti nelabai malonu.
