Ši tema verta kelių „Didžiosios santykių enciklopedijos” tomų, nes kad ir kiek būtų pasakyta apie tai, žmonės vis tiek supranta labai sunkiai, ne viską, ne visada, o kai kam tiesiog kliuksi kisielius galvoje, dėl to išvis nieko niekada nesupranta, gyvena kaip pakliuvo, plaukia pasroviui, kenčia, guosdamiesi lozungais „jei muša, reiškia, myli”, o paskui… O paskui – nieko.
Gaila, bet daugybė moterų išvis nežino, kas yra laimė, nes iš prigimties nesugeba jaustis laimingos. Ir tai labai keista, nes moteris iš pat pradžių gamtos sukurta kaip motina ir židinio saugotoja. O ką matome šiuolaikinėje realybėje? O šiuolaikinėje realybėje mes matome, kaip moterys iš paskutiniųjų galynėjasi su vyrais, pamiršusios, kad nėra kuo galynėtis. Šitas akivaizdus faktas kai kurioms absoliučiai nesuvokiamas.
Mielosios moterys, kada gi mes pagaliau suprasime, kad vyras – medžiotojas. Jis turi medžioti grobį ir tempti į namus. Žmona jį pagiria (net jeigu nieko šiandien nenudobė) ir išverda iš to, ką jis atvilko, ką nors valgomo. Be priekaištų, tarkavimo, pretenzijų… Sunku, tiesa?
Labai sunku, ypač jeigu moteris pati pajėgi pritvoti mamutą ir pati jį iki namų atvilkti. Arba kai finansiškai pranašesnė už vyrą… Santykių pusiausvyros labui, vyras turėtų uždirbti daugiau. Tada liks nepažeista jo savigarba, jis realizuosis kaip „mamutų medžiotojas” ir jaus pasitikėjimą savimi. „Mano vyras uždirba mažiau, bet jaučiasi puikiai ir mes laimingi” – aiškina kartais kokia nors moteriškė. Čia galimi du variantai: arba jūsų vyras pasiekė žemiausią smukimo iki visiško skuduro stadiją, arba, atsiprašau, bet aš jumis netikiu.
Vyras turi jausti, kad vadovauja. Tai faktas. Ir tada jis galės realizuotis greičiau, stipriau, sėkmingiau.
Vyro sėkmė – moters sėkmės rodiklis. Atvirkščias variantas, deja, tokio efekto neduoda.
O moterys dažniausiai elgiasi priešingai. Visur reikia pakontroliuoti, nurodyti, pasibarti, patarkuoti, paaiškinti, kaip reikėjo padaryti iš tikrųjų ir kaip jis negerai padarė, o paskui dar ir paaiškinti jam, koks jis amžinai neteisus. Ir šitaip moteris paprasčiausiai užmuša jo vyriškumą. Viskas. Santykiams galas. Galbūt iškarto to dar nesimato, galbūt vyras dar pats aiškiai nesuprato, kad santykiai žlugo, tačiau jie žlugo. Galbūt jis štai taip, kreivai šleivai visą likusį gyvenimą su ta moterimi nugyvens, tik koks bebus tas gyvenimas? Argi tai laimė?
Jei santuokoje moteris kelia skandalus, įžeidinėja, žemina – tai nebe santykiai, tai vienas kito kankinimas.
Pasikliauti vyru, turint tokį mąstymo būdą, labai sunku, kadangi moteriai tenka pastoviai viską kontroliuoti.
Kartą laukiau sūnaus iš karate treniruotės, priešais mane sėdėjo kita mama, laukianti saviškio. Kai sulaukė, apavė jam batukus ant kojyčių, atkimšo butelį vandens, pataisė apykaklę, užsegė sagutes. Viskas būtų puiku, tik tasai mažylis buvo jau didesnio už mane ūgio (nesu aukšta, bet visgi…), plačiapetis galiūnas. Ir štai jam, atleiskite, tokiam drambliui, mamytė batukus auna… Netgi šito nesugeba sūnui patikėti… Šitas drimba jau vagonus galėtų iškraudinėti, tačiau mama nenori atsisakyti totalios kontrolės… Nenustebčiau, jeigu ji ir vyrui rytais sagas segiotų. Ne vonioje, žaismingai, su seksualine potekste, o todėl, kad „privalo padėti”… Nenustebčiau net jeigu to vyri ir nebebūtų…
Hiperkontrolė – vyro (sūnaus ar sutuoktinio, nesvarbu) gyvenimo žlugimo pradžia. Moterys vėlgi šito nesuvokia. Taip įsijaučia į mamos vaidmenį, kad jau nebegali sustoti ir tampa mama savo vyrui.
Bet juk vyras jau turi mamą. Jam reikalinga žmona. Graži, išmintinga ir protinga, o ne ta, kuri bado jo nosį į visas problemas ir džiugiai primena visas jo anksčiau padarytas klaidas.
Praeities klaidų priminimai, nosies badymas į praeities nuodėmes – galas bet kokiems santykiams. Iškart. „O štai tu…”, „O aš tau tada sakiau!”, „O pameni…” – viskas. Pati, savo pačios kojomis sutrypei savo laimę. Sveikinu, įstojai į „Isterikių klubą”. Nors, žinoma, tai išgydoma. Ne visada, bet išgydoma.
Liaukitės terorizuoti žmogų su savo įkyria kontrole ir neprašyta nuomone, suteikite vyrui teisę pačiam spręsti strateginius klausimus (jeigu jus myli – būtinai atsižvelgs į jūsų interesus).
„Aha, tuoj… Šitas jau kaip išspręs…” Pažįstama mintis, tiesa? Taip, pirmais kartais jis tikrai prispręs, kad plaukai pasišiauš – parodykite išmintį ir kantrybę. Jūsų meilė turi būti besąlygiška – ir kai jis sėkmę patyrė, ir kai suklydo, svarbiausia, netrukdyti. Leiskite jam būti stipriam, drąsiam ir sėkmingam ir jis – o, stebuklas! – būtent toks ir taps.
Aš suprantu, kad moteris, kuri visą gyvenimą viską daro pati ir nėra sutikusi, kaip jai atrodo, nė vieno normalaus vyro, dabar visus šiuos dalykus pavadins naivios paauglės paistalais. Bet patikėkite – pasaulyje egzistuoja ir normalūs vyrai, ir normalios šeimos. Pavyzdžiui, maniškė. Nors mano kelias į laimę buvo itin sudėtingas, švelniai išsireiškus. O kuo jūs blogesnė už mane? Kodėl aš laiminga, o jūs – ne? Todėl, kad aš nusprendžiau, jog noriu būti laiminga ir pradėjau siekti šios laimės, o jūs: a) nenusprendėte; b) net jeigu nuspręstumėte, vis tiek tingėtumėte kažką nuveikti, o dėl to paprasčiau padejuoti, kad nebėra normalių vyrų.
Yra. Reikia tiesiog kisielių galvoje šiek tiek pamaišyti.
