Kai kurie žmonės naudoja nekalbadienius kaip elgesio strategiją konfliktų metu. Tačiau tylėjimas tokiose situacijose – tai kelias į niekur. Jei vienas iš partnerių užsisklendžia ir atsiriboja nuo kito, išsiaiškinti santykius ir susitarti bus nepaprastai sunku.
„Atidarau duris. Jis jau namuose. Sėdi, kad bent prieitų. Eilinis tylėjimo vakaras. Emociškai frigidiškas žmogus. Kaip su juo gyventi? Na ir tegu sau tyli, gyvensiu savo gyvenimą. Užkniso. Jau du mėnesius nekalba”.
Ką galima būtų į tai atsakyti, jei yra uždarų žmonių su flegmatišku ar melancholišku charakteriu. Pasikalbėti apie nemalonius dalykus, atsiverti, aptarti problemas jiems nepaprastai sunku, nes tai apnuogins jų pažeidžiamumą. O dar prisideda konfliktų baimė.
Pozicija tokia: „Tu mane labai stipriai įskaudinai ir aš dabar tylėsiu, kad suprastum: su manimi taip elgtis negalima”.
Realus tylėjimo rezultatas: šaltumas santykiuose, atsiribojimas, prarastas artumas.
Tasai, kuris tylėjimu demonstruoja nuoskaudą, bando išlošti, tačiau nežino, kad jau pralošė. Pralaimėjo, kadangi pasirinko iš anksto klaidingą bendravimo taktiką, kuri niekada nepadės išspręsti santykių problemų, o jas tik dar labiau komplikuos.
Mano asmeninis kreipimasis į tylenius: santykiai – tai dialogas, galintis turėti pačias įvairiausias formas.
Tylėti gerai, kai tylėjimas džiugina: drauge grožėtis gamta, saulėlydžiu, žiūrėti filmą, tiesiog pasėdėti tyloje. Toks tylėjimas – „kalba”, tai bendras šio momento grožio pergyvenimas, vienybės harmonija.
Jei tylėjimo priežastis – nuoskauda, jis nuves jus į disharmoniją, įtampą santykiuose, atsiribojimą, dar didesnį tarpusavio nesupratimą ir, greičiausiai, viskas baigsis skandalais.
Dėl to, kad ir kaip būtų sunku, išsikapanokite iš savo nuoskaudos, iškalbėkite ją. Apytikris tekstas gali būti toks: „Kai tu tai pasakei (padarei)… aš pasijutau… Dėl to norėčiau…”
Patikėkite, mažai kas pajėgus įkišti nosį į jūsų galvą ar jausmus ir juos perskaityti. Jei norite gyventi drauge, būti artimi, nejausti „vienatvės dviese”, pasinaudokite kalbos dovana.
