Man negaila

Kitados buvau siaubas kokia gailestinga. Stengiausi padėti visur ir visiems, kur ir kaip tik įmanoma. Tačiau dabar, žvelgdama iš nugyventų metų aukštumos, supratau, kad dauguma iš mano aplinkos puikiai manimi pasinaudojo pagal principą: “Kas jau kas, o šita tikrai neatsisakys padėti”. Buvau tapusi jiems labai komfortiška pagalve – minkšta ir visada tylinti.

Augau su viena labai svarbia tuo laikotarpiu mintimi: “Net jeigu tau labai blogai, yra žmonių, kuriems dar blogiau. Dėl to reikia visiems padėti”. Kažkam kažką atvežti, nunešti, kažkieno aimanas išklausyti, kažkam dvi valandas iš eilės patarimus dalinti.

Tačiau keistas dalykas – niekada nesulaukdavau analogiškos pagalbos pati. Ir tai visiškai natūralu bei suprantama. Juk man skųstis nevalia. Ko nors paprašyti – reiškia pasirodyti silpna. O aš juk stipri. Aš viską galiu, viską įveiksiu.

Ir tik dabar suvokiau, kaip giliai įklimpau į aukos vaidmenį, pamiršusi tikrąją save.

O kas dabar? Dabar man negaila. Nieko negaila. Kiekvieną sekundę kiekvienas žmogus daro savus sprendimus. Nori sirgti – sirk. Nori gyventi be pinigų – gyvenk skurde. Nori inkšti, aimanuoti – aimanuok.

Kartą teta ištarė man auksinę frazę, kuria iki šiol gyvenu: “Aš jums ne pamazgų kibiras, kad piltumėte į mane visas savo problemas! Ateikite su geromis žiniomis ir aš jums atsiversiu”.

Kai esate alkanas, jūs einate į virtuvę ir pasigaminate valgyti. Kai namuose nešvaru, pasiimate skudurą ir plaunate grindis. Lygiai taip pat reikia tvarkytis ir savo viduje, sekti savo minčių švarumą, darbuotis, tobulėti, bręsti ir niekada nepamiršti savo prigimties.

Dėl to šitą tekstuką skiriu visiems verkšlentojams, kurie įsijautė į aukos vaidmenį, atkreipdami į save aplinkinių dėmesį per skausmus ir kančias. Reikia judėti, netrypčioti vietoje, draugužiai. Niekas už jus jūsų gyvenimo negyvens. Jūs ir tik jūs esate savo gyvenimo šeimininkai. Kiekvieną gyvenimo sekundę sprendimą darote būtent jūs.

Dėl to liaukitės pykti ant kitų. Nes niekas niekam nieko neskolingas. Viskas, kas daroma, daroma iš širdies ir iš meilės. Juk gailestis – tai pripažinimas, kad esate silpnas. O aš labai tikiu žmogaus galia.

Užbaigti šį tekstą norėčiau dar viena mėgstama savo fraze: “Mielieji, esu pasirengusi ištiesti pagalbos ranką kiekvienam, kuris panorės eiti kartu su manimi. Tačiau aš netempsiu jūsų į kalną, balastas man nereikalingas”.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *