Meilės neįmanoma užsitarnauti, neapgaudinėkite savęs

Daugumą mūsų vaikystėje žiauriai apgavo, sakydami, kad meilę galima užsitarnauti, jei būsime paklusnūs vaikai. Reguliariai save išduodantys vaikai. Och, kaip mane tai siutina! Meilė pati atsitinka. Arba ateina, arba ne. Ir viskas. Taškas.

Suaugę žmonės bando „paspausti” kitus ar patys prie jų taikosi ir visgi užsitarnauti, užsidirbti tą meilę. O kai metodas nesuveikia, jiems atrodo, kad blogai stengėsi. Kreipiasi į psichologus, kad tie išmokytų dar geriau stengtis. Kiekvieną kartą, kai pasakau, jog meilės užsitarnauti neįmanoma, matau baisiai nustebusias žmonių akis. Paskui iš tų akių pasipila ašaros, kai žmogus supranta, kiek laiko tuščiai iššvaistė. Žmonės niekaip negali patikėti, kad išeikvojo tiek daug jėgų, stengdamiesi gauti tai, kad priklauso jiems pagal prigimtį. Priklauso vien dėl to, kad tie žmonės gimė.

Yra dar viena klaiki vaikams diegiama melagystė – idėja, kad ne visi verti meilės. Paklusnūs verti, nepaklusnūs – ne. Mergaitės vertos, berniukai – ne. Savi verti, svetimi – ne. Mokslo pirmūnai verti, trejetukininkai – ne. Tačiau meilei nėra jokių skirtumų. Jos verti visi.

Ne už tai verti, kad kažką daro, o už tai, kad egzistuoja. Egzistuoja būtent tokie, kokie yra. Kiekvieną sekundę. Jokie poelgiai negali atimti iš žmogaus teisės būti mylimu. Net patys baisiausi. Galima atimti laisvę, nuosavybę ir netgi gyvybę. Bet ne teisę į meilę. Ir ne pačią meilę.

Psichoterapijos metu tenka klientams vis iš naujo ir iš naujo suteikti teisę į meilę. Ir aiškinti jiems, kad meilę jie turėjo visada.

O dar mums kalbėjo, kad meilę galima atimti. Tiesiog atimti, jei kažkas nepatiks. Vėlgi melas. Atimti galima dėmesį, rūpinimąsi, pagalbą. Tačiau meilė, jeigu jos esama, gyvena toliau. Galima išgyventi įsimylėjimą ir savo akimis pamatyti, kaip jis išgaruoja. Tačiau jeigu ištvėrei iki tikros meilės, ji jau niekur nesidės. Ji jau yra. Galima nustoti kartu gyventi, bendrauti, tačiau meilė išlieka – kaip jausmas tam žmogui. Tie, kurie tai patyrė – supras apie ką eina kalba.

Užsitarnauti galima pagarbą, pasitikėjimą, dėkingumą. O nuolat atiduodami paskutinį, ką jie turi, ir laukdami neįmanomo, žmonės provokuoja kituose gėdos, kaltės, pasibjaurėjimo ar pykčio jausmus, bet tik ne meilę.

Ir su tuo būtina susitaikyti. Susitaikyti su faktu, kad ne visi mus pamils, kai mums šito norisi. Net jeigu labai, labai, labai to norėsime. Nei jei dėsime milžiniškas pastangas ir paklosime po svetimomis kojomis visus šio pasaulio turtus.

Mes galime apsimesti, kad nelabai mums to ir norėjosi. Kad galime ir be to pragyventi. Tačiau bėda ta, kad žmogus labai pažeidžiamas meilės sferoje. Jam labai jos reikia. Ir gali tik atsiverti jai, tapti pažeidžiamu ir paprašyti. Paprašyti ir su virpuliu laukti, kaip atsišauks pasaulis. Nes jokių garantijų čia nėra ir būti negali.

Galbūt žmonės atsišauks ir tada galėsime užaugti, sutvirtėti, pažinti, kas yra abipusis jausmas, patys pamilti. O gal teks išgyventi daug nusivylimų, dvasinio skausmo. Galbūt teks rimtai sielvartauti. Iškęsti visą tą skausmą, turint vilties, kad laikui bėgant širdies žaizdos užgis, jeigu jų neslėpsime ir nemaskuosime. Gali tekti būti sužeistu, tikru, visiškai bejėgiu prieš kažką. Gyvu.

O dar jei suprasime meilės prigimtį – gausime labai daug laisvės. Nes dabar jau nereikia nieko ieškoti, užsidirbti, nusipelnyti, laukti ar stengtis pritraukti. Nes galima tiesiog eiti savo keliu ir atsipalaiduoti, juk nuo tavęs iš esmės labai mažai kas priklauso. Nebėra nereikalingos, o svarbiausia – labai sunkios naštos. Ir tai – didžiulis džiaugsmas. O prie džiaugsmo labai greitai prisijungia meilė. Patys pamatysite.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *