Mirtinas nuovargis nuo visko

Pasaulis, kuriame gyvename, labai išsekina. Jis nedėkingas. Mirtinai pavargome nuo visko, tiesa? Jūs pavargote netgi nuo gyvenimo šiame pasaulyje. Pavargote pernelyg daug mylėti, rūpintis, duoti pasauliui, iš kurio nieko nesulaukiate mainais. Pavargote nuo netikrumo. Nuo pilkos kasdienybės.

Kitados buvote kupinas šviesių vilčių, optimizmas ženkliai pranoko cinizmą, buvote pasiruošęs duoti ir duoti iš naujo. Tačiau sudaužyta širdis, kažkieno neišpildyti pažadai, sužlugę planai – visa tai palaipsniui sugrąžino jus iš padebesių ant nuodėmingos žemės. Pasaulis ne visada buvo jums geras, jūs prarasdavote daugiau, nei išlošdavote, o dabar nebeliko absoliučiai jokio įkvėpimo, kad pamėgintumėte dar kartelį. Aš jus suprantu.

Tiesa yra ta, kad mes visi pavargę. Kiekvienas iš mūsų. Mirtinai nuo visko pavargome. Sulaukę tam tikro amžiaus, pavirtome sudaužytų širdžių ir aimanuojančių sielų armija, kuri beviltiškai ieško harmonijos. Mes norime daugiau, bet esame pernelyg pavargę, kad to paprašytume. Mums nepatinka ta vieta, kurioje dabar esame, bes esame pernelyg įbauginti, kad pradėtume kažką iš naujo. Mes turime rizikuoti, tačiau bijome, kad viskas aplink mus paprasčiausiai ims ir galutinai sugrius. Galų gale, mes nesame tikri, kiek kartų apskritai galima pradėti viską iš pradžių.

Mes pavargome vienas nuo kito – nuo visų tų žaidimų, kuriuos vienas su kitu žaidžiame, nuo melo, netikrumo jausmo, kurį taip dosniai vienas kitam dovanojame. Nenorime dėtis kaukių, tačiau ir likti naiviais kvaileliais nesinori. Tenka vaidinti įkyrėjusius, nekenčiamus vaidmenis, kažkuo apsimetinėti, nes patys nesame tikri, ar teisingai pasirinkome.

Žinau, kaip sudėtinga pasiūlyti kažką pagaliau nuveikti, dar sykį pabandyti, kai visos jėgos išseko. O tie optimistiški idealai, kuriuos kitados puoselėjote, dabar atrodo beviltiški ir kvaili. Norėčiau paprašyti tik vieno. Jeigu jau jūs taip arti sprendimo pasiduoti ir nuleisti rankas, pamėginkite dar vieną kartelį. Sukaupę paskutines jėgas.

Mes žymiai žvalesni, nei gali pasirodyti. Mes galime duoti daugiau meilės, suteikti daugiau vilties, aistros, nei duodame ir suteikiame dabar. Mes norime greitų rezultatų ir nuleidžiame rankas, jei iškart nesulaukiame efekto. Nusiviliame, neišvydę atgalinio ryšio ir galiausiai numojame į viską ranka.

Kaipgi visa tai pergyventi?

Supraskite, nė vienas iš mūsų negali jausti įkvėpimo kiekvieną dieną. Mes visi kartas nuo karto išsikvepiame. Nusimename. Pavargstame. Tas faktas, kad netekome jėgų ir pavargome gyventi, visiškai nereiškia, kad stovite vietoje, įstrigote. Kiekvienas žmogus, kuriuo kažkada žavėjotės, yra patyręs pralaimėjimų, siekdamas svajonių išsipildymo. Tačiau tai jiems nesukliudė galiausiai pasiekti tikslus. Neleiskite sau pasiduoti, kad ir kuo užsiimtumėte, ar tai būtų kasdieninė rutina, ar grandiozinių planų realizavimas.

Jeigu pavargote – judėkite pamažu. Ramiai, neskubėdami. Sulėtinkite tempą, tačiau nesustokite. Esate pavargęs dėl visiškai suprantamų ir objektyvių priežasčių. Jūs pavargote dėl to, kad daug ką darote ir keičiate. Pavargote todėl, kad augate. Ir kada nors šitas augimas galės jus iš tiesų įkvėpti.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *