Manau, jei kažkas labai ilgai neįvyksta jūsų gyvenime, nežiūrint į visas pastangas ir vis naujus bandymus iš naujo, reiškia, to jūsų gyvenime ir neturi įvykti. Bent jau ne šiuo metu. Ar ne su šiuo žmogumi. Ar ne su šia darboviete. Ne šiomis aplinkybėmis. Taip jums bus geriau. Net jei dabar skaudu ir atrodo neteisinga, vėliau, praėjus keliems metams, jūs dar padėkosite gyvenimui, kad apsaugojo jus nuo dar didesnių kančių.
Kai nepasisekdavo pokalbis dėl darbo, labai nusimindavau. O paskui išgirsdavau, pavyzdžiui, kad personalo direktoriai toje kompanijoje keičiasi kas pusę metų. Kai vyras parodė susidomėjimą, skambino, rašė, tačiau nekvietė į pasimatymą, nesuprasdavau, kas vyksta. Paskui paaiškėdavo, kad jis gyvena su moterimi, turinčia kažkokį visiškai neaiškų statusą. Kai negalėjau išspręsti būsto klausimo, baisiai pykau. Po poros metų įsigijau dviejų kambarių butą vietoje vieno kambario. Esu tikra – jeigu vyriškis ilgai nesiperša, o jūs jį kelis metus spaudžiate tai padaryti, ilgalaikėje perspektyvoje nieko gero iš tokių santykių nesigaus.
Galbūt šitą tiesą visi ir taip žino, kuo puikiausiai – nesilaužkite į neužrakintas duris. Tačiau šią tiesą kiekvienam būtina išjausti savo kailiu. Žengėte kelis žingsnius link tikslo – nesigauna. Tada geriausia atsitraukti. Paleisti situaciją. Nukreipti dėmesį į kitus dalykus. Galbūt vėliau pakeisite veiksmų algoritmą, pakeisite požiūrį ar tikslo siekimo metodą. O gal tasai tikslas apskritai taps daugiau neaktualus.
Ateis laikas – viso durys atsivers, jei tik tiksliai žinote, kur jums reikia. Arba neatsivers – jeigu jums sveikiau ir naudingiau bus ten neiti.
