Yra šeimų, kuriose vyrams ne vieta. Moteriškos vienatvės scenarijus perduodamas jose iš kartos į kartą. Drauge gyvena močiutė, mama, dukra – ir nė vieno vyro… Kaipgi atrodo šeimos, kurias sudaro vien moterys? Ir kodėl vyrams ten neatsiranda vietos?
Štai jauna, 28 metų amžiaus moteris. Ji niekaip negali užmegzti ilgalaikių ir harmoningų santykių su vyru. Pakliūva vis ne tie ir ne tokie, o jeigu tie ir tokie – santykiai dažniausiai baigiasi tuo, kad vyras išeina. „Kas su manimi negerai?” – niekaip negali suprasti moteris.
Psichologas būtinai išklausinėtų jos apie vaikystę ir anksčiau ar vėliau susiklostytų labai konkretus vaizdas. Mergaitę auklėjo močiutė, tėtis išėjo, kai jai buvo 5 metukai. O mama pasinėrė į darbus, kad išlaikytų šeimą. Močiutė irgi auklėjo savo dukrą viena – vyras žuvo būdamas dar visai jaunas. Kas įdomiausia – pati močiutė irgi augo be tėvo – jį represavo komunistai ir iš Sibiro jis nebegrįžo.
Štai ką pavyko atsekti – trys moterų kartos, visos gyveno be vyrų ir pačios vienos auklėjo savo dukteris. Sutapimas? Anaiptol!
Visa tai – šeimos scenarijus, pagal kurį vyrams suteikiamas tik vienas trumpalaikis vaidmuo – apvaisinti moterį.
Šeimos scenarijus – tai kiekvieno šeimos nario taisyklės, nuostatos ir lūkesčiai, perduodami sekančiai kartai. Veikdamas pagal tokį scenarijų, žmogus tarsi vaidina vieną konkretų vaidmenį. Visu tuo remdamasis, jis pasirenka atitinkamus žmones, kurie tinka, norint realizuoti savo vaidmenį scenarijuje.
O dar yra toks dalykėlis, kaip šeimos mitas. Tai atskirai paimtos šeimos ideologija, atsakymas į klausimą „Kas mes esame?”, bendra istorija, vienijanti visus šeimos narius. Mūsų aprašomos šeimos atveju šeimos mitas skamba maždaug taip: „Mūsų likimas – gyventi be vyrų, pačioms auginti vaikus ir visas problemas spręsti pačioms”. Kiekviena tokioje šeimoje gimusi mergaitė auga šio mito erdvėje ir jeigu nori laikyti save šios giminės moterimi, ji privalo mitą palaikyti.
Kitaip sakant, mūsų aprašoma jauna moteris greičiausiai rinksis tokius vyrus, su kuriais ilgalaikiai santykiai neįmanomi iš principo. Kada nors pasigimdys vaiką ir auklės jį viena, kaip ir ankstesnės jos giminės moterų kartos.
Į klausimą „Kokiose šeimose neišgyvena vyrai?” atsakyti galima viena fraze: tose, kur šeimos mitas nenumato vietos vyrui. Variantų gali būti labai daug, kiekvienoje tokioje šeimoje bus savos formuluotės. Tačiau esmė ta pati – vyrai ten laikomi arba pavojingais, keliančiais grėsmę, arba nepatikimais, arba menkystomis ir nevertais, o moterys tokiose šeimose tvarkosi pačios.
Kaip tai pasireiškia realiame gyvenime? Vyrai šiose šeimose arba žūsta pakankamai jauname amžiuje, arba rimtai serga, net iki neįgalumo, arba prasigeria, arba išeina. Jei vyras pakankamai atsparus, stiprus ir nieko panašaus neatsitinka, jis paprasčiausiai „išstumiamas”, „išėdamas” iš šeimos.
O moterys susivienija, kad išgyventų be vyrų, dažniausiai jos įsikuria vienoje teritorijoje, vienuose namuose, kuriuos galima būtų pavadinti „moterų karalija”.
Kaip susiformuoja toks scenarijus ir toks šeimos mitas?
Kad tokia istorija startuotų, nepakanka, kad kuriai nors giminės moteriai nepavyktų asmeninis gyvenimas ar įvyktų kokia nors tragedija. Svarbiausia čia – stiprūs jausmai ir išgyvenimai, kurie užplūsta ir pasilieka po įvykio ir su kuriais moteris nepadirbėja.
Pavyzdžiui, moterį paliko vyras, išėjo pas kitą, o ji nepergyveno savo jausmų, nukišo juos gilyn, kad galėtų toliau gyventi ir pastatyti ant kojų vaikus. Tačiau jausmai, visas tas negatyvas niekur nedingo, dėl to savo neperdirbtą skausmą moteris transliuos savo dukterims. Šitaip susiformuoja šeimos mitas, bylojantis, jog vyrai – tai nesibaigiančios problemos, be vyrų geriau. O dukterys iš lojalumo savo mamai šitą mitą palaikys ir vis iš naujo patvirtins savo asmeniniame gyvenime. Detaliau apie tai rašo Bertas Helingeris, taip pat daugybė knygų apie šeimos terapiją.
Tai ką gi daryti?
Jei savo giminėje aptikote pasikartojančių scenarijų, verta patyrinėti, kaip tasai šeimos scenarijus pasireiškia ir koks šeimos mitas slypi už jo. Suvokimas – pats pirmas žingsnis, norint ištrūkti iš scenarijaus spąstų.
Antruoju žingsniu gali tapti giminės lojalumų tyrimai, viso to susipynusio kamuolio išnarpliojimas: iš lojalumo kuriam šeimos nariui jūs palaikote šitą scenarijų? Kai šitai suprasite, galima bus atskirti save nuo to scenarijaus: „Močiute, aš tave mylėsiu ir liksiu tavo anūke, netgi jei nekartosiu tavo likimo”.
Trečiasis žingsnis – sąmoningas nuosavo scenarijaus formavimas. Kas jūs esate ir kokių santykių norėtumėte iš tikrųjų? Tai daryti gana sudėtinga, kadangi nėra pozityvių santykių pavyzdžio šeimoje, dėl to orientyrų ieškoti teks išoriniame pasaulyje.
Šeimos scenarijai įtakoja mus stipriau, nei patys manome. Laimei – tai ne nuosprendis, scenarijus galima koreguoti. Taip, tam prireiks daug darbo, tačiau rezultatas bus tikrai jo vertas.
