Moterys – iš Žemės, vyrai – iš Dangaus

Na ir situacija susiklostė! Tai moterys apgyvendinamos Veneroje, tai – pagal Froidą – iš jų vaikystėje atimami vyriški atributai, tai ezoterikai jas nukelia į kairę pusę. Na, o vyrai, atitinkamai – iš Marso, jie savo atributu kaip tik labai didžiuojasi ir yra patalpinami dešinėje. Apie planetas, psichoanalizę, ezoteriką pasakyta labai daug. Apie Žemę ir Dangų – mažoka.

Visų pirma, nepriimkite šio teksto kaip vyriško šovinizmo parodijos. Tegul amerikietiški supermenai iš dangaus atskrenda ir amerikietes į dangų kelia – pas mus juk Lietuva. Ir neaišku, kas ką pas mus dažniau pakelia – lietuvaitės girtus vyrus turbūt dažniau nuo žemės pakelia, nei Jungtinėse Valstijose.

Tačiau pakalbėkime apie kinų idėją. Ir prisiminkime, kad šiuose palyginimuose su žeme ir dangumi jokių “geriau- blogiau” nėra ir būti negali. Galų gale, tai senovės kinai suskirstė, o jie buvo pakankamai išmintingi ir abu pradus – vyrišką ir moterišką – laikė vienodai svarbiais. Šie simboliai – “in- jan” – susisukę į rutuliuką.

Moterys – tai “in”, arba Žemė. Na, ir atitinkamai turi visokių Žemės savybių – linkusios į apvalumą, daug geriau jaučia ryšį su gamta ir visokiais gamtiniais procesais, auga į viršų – link dangaus. Tai reiškia, kad moterys labai siekia tobulėti. Jos sako: “noriu ištrūkti iš tos buities, iš namų”. Ištrūkti – reiškia stiebtis į viršų, į nežinomus tolius.

Vyrai šiuo klausimu priešingi. Jie iš dangaus auga žemyn galva. Vyrui atsistoti ant žemės ir pasijusti moterų stichijoj e- didelis privalumas ir vystymosi rezultatas. Vyrai juk danguje – idėjų pasaulyje – jaučiasi geriau. Kaip moterys dirba? Jos pamato, ką reikia dirbti ir dirba. O ko negali – paprašo vyrų. Kaip vyrai sprendžia praktinius klausimus? Jie parūko, paspokso į dangų, aptaria ką nors… Bet moterų, gink dieve, padėti neprašo. Greičiau ima vykdyti žemiškesnio vyro komandas. Kuris vadinasi “vadas”. Jei tai šeimos vyras, jis vykdo žmonos komandas. Nes ji – iš žemės ir geriau susigaudo, kaip šioje žemėje reikia gyventi.

Moterų žemiškumas yra toks akivaizdus, kad apie jį net kalbėti nepatogu. Štai imkime kokią nors romantinę istoriją. Na, kad ir jos pradžią. Vaikinai juk kokie? Jie visiškai nepraktiški meilėje – tai į ledinį vandenį dėl mylimosios puola, tai į svetimą gėlių lysvę nuskinti rožę – vėlgi dėl moters. Moteris niekuomet taip nesielgia. Ji tik koketiškai nusišypso ir pasako: “gal geriau į kavinę užsukame?” Vaikinas apstulbęs dėl tokio paprasto pasiūlymo nusileidžia iš dangaus ir sutinka. Nes idėja šokti į upę (“nori, aš mirsiu dėl tavęs?”)- neatlaiko ramaus moteriško mąstymo: ”geriau jau jis ne mirtų, o gyventų dėl manęs”. Kur dangus, o kur žemė, iš karto jaučiasi.

Vyrų dangiškumas anaiptol nereiškia gerumo ar pranašumo. Tiesa, mūsų kultūroje dangun dažniau pakeliami angelai. Taip, jei jau vyras labai angeliškas, tai angeliškas iki galo. Tai yra, visiškai nesusigaudo žmonių gyvenime, naivus iki kraštutinumų. Tokie vyrai nei keiktis moka, nei su automobilių serviso meistrais bendrauti. Ir apie tai, iš kur atsiranda vaikai, sužino labai vėlai. Ir ilgai tuo netiki. Na, angelai ir yra angelai. Moterys niekuomet tokiu naivumu nepasižymi. Joms viską išaiškina draugės.

Kita vyrų kategorija – velniai – tai jokiu būdu ne Žemės gyventojai. Tai – puolę angelai. Vadinasi, kas? Teisingai, tai patyrusios skriaudą būtybės. Jos jaučia keršto troškimą ir pasižymi apgautų ir išduotų angelų savybėmis – nekenčia tikrųjų angelų, šaiposi iš jų, konkuruoja su Dievu, o podraug menkina ir visokius kitus autoritetus. Jūs prisiminkite bet kurį mokyklos chuliganą ir kaipmat atpažinsite šiuos bruožus. Pamenate, kaip jis iš mokytojų tyčiodavosi? Tai – velnio ir Dievo senos kovos atgarsiai.

Įdomu, kad nemaža dalis mergaičių įsimyli būtent chuliganus. Kodėl? Todėl, kad mergaitės – Žemės gyventojos. Puolę angelai joms artimesni geografiškai, o be to, sukelia natūralią užuojautą. “Koks vargšelis,- pagalvoja mergaitė apie chuliganą – iš Rojaus išvarytas, niekas jo nemyli.”. Ir jos krūtinėje įsižiebia meilė šitam vargšeliui. Tada Dievas apsidžiaugia – meilė vis dėlto nugali, o velniškumas – iš pykčio Viešpačiui – verčia vaikiną šią mergaitę suvedžioti ir sudaužyti jos širdį. Ir jis iš tiesų nekaltas – juk ne jai, o Dievui keršija. Už ką? Už išvarymą. Taigi, nepamirškime, kad visų vyrų tėvynė – Dangus. Tik vieni iš ten išvaryti, o kiti taip iš ten ir nenusileidžia.

Statistika patvirtina – tarp vyrų ryškesni individualūs skirtumai, nei tarp moterų. Tai reiškia, kad ir niekšų, ir šventųjų tarp vyrų daugiau pasitaiko.

Na, o kaip moterys? O jos vis Žemėje gyvena. Ir – atkreipkite dėmesį – niekad nelinkusios šios planetos nei keisti, nei darkyti. Joms geriau su gamta draugauti, o su žmonėmis – bendradarbiauti. Žinoma, moterys ir konkuruoja, ir griauna – tačiau niekad savęs už tai neteisina, kaip daro vyrai. Moterų gi ir veikla kitokia. Tai gėlytes paaugina, tai vaikus, tai pasėja, tai nupjauna. Juk moterims Žemė – tai natūrali terpė. Na, galbūt kiek ją pagražinti ir galima.

Bet tik padarui iš dangaus – vyrui – galėjo ateiti į galvą kasti didžiules duobes, kirsti medžius, sprogdinti kalnus, sukti atgal upių vagas, spausti energiją iš naftos ir elektros. Ir viskas kam? Kad reikėtų mažiau judėti. Viskas tik todėl, kad tingėjo vaikščioti savo kojomis ir dirbti savo rankomis. Tik kokie nors Afrikos bušmenai vis dar gyvena taikoje su gamta. Medelį nulaužia – atsiprašo. Kiti gi vyrai į gamtą žiūri skeptiškai ir nuolat ją griauna. Ir vadina tai moksliniu techniniu progresu. Netgi filmuose tai matyti: vyriškas filmas būtinai baigiasi dideliu sprogimu. Moteriškas filmas – apsikabinimu gamtoje.

Tačiau – pasigirsta prieštaravimai – jūs čia nusišnekate. Yra aibė vyrų, statančių namus. O moterys namų nestato.

Baikime juokus. Vyrai, kurie stato namus, daro tai:

  • Nes nori įtikti potencialioms moterims;
  • Nori nepriklausyti nuo moterų;
  • Nori įvykdyti konkrečios moters užsakymą.

Ar statytų vyras namą, jei nebūtų moterų?

Ne, jis pastatytų kažką tokio, ką pastatė saloje Robinzonas – palapinės ir daržinės hibridą. Funkciškai patogią… ir absoliučiai nejaukią gelbėjimosi priemonę. Robinzono Kruzo istorija labai gerai atspindi vyrišką pasaulėjautą. Vyrai Žemėje – visuomet Robinzonai, jie visuomet audros išmesti, ne namie, jie tik daugiau ar mažiau prisitaiko prie šio nejaukumo. Atsiranda moteris – ir Robinzono namas virsta tikrais namais.

Bet vyrai turi savų privalumų – skraidydami padebesyje jie pamato daugiau, ir todėl interesams bei pasaulėžiūrai turi daugiau laiko.

Ar yra čia vietos žygdarbiui? Na, žinoma, kad taip.

Žygdarbis moteriai – išaugti iš visų tų žemiškų pančių, ištrūkti iš žemiškumo, iš motinystės, iš savo įsipareigojimų, iš savo nuotaikų svyravimų ir ciklų. Todėl moterys taip godžiai mokosi, medituoja, buria, lavinasi, vaikšto pas psichoterapeutus. Jos nori išaugti. Jas traukia dangus. Moteriai žygdarbis – padaryti kažką, kas išeina iš jos kasdienio rato ribų. Ir pakilti aukštai.

Žygdarbis vyrui – nusileisti ant žemės, suprasti paprastus dalykus ir išmokti paprastų poelgių. Kad ir gėles moterims dovanoti. Kad ir priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Ir sumažinti savo angelišką naivumą bei velnišką išdidumą. Jei jau tu negali būti angelas – tai būtinai į Pragaro valdovus – gal užtenka, ką? Užtenka siekti būti supermenais, bet nekriskime taip giliai – į Žemės gilumą – nusileiskime anksčiau – ant Žemės. Tuomet ir meilei metas ateis, suprantate? Čia, Žemėje, arba truputį virš jos, abi lytys susitinka. Ir… argi tai mažai – susitikti?

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *