Žmogus yra gana paini būtybė. Mūsų psichologija labai sudėtinga, juolab, kad kiekvienas žmogus yra unikalus. Tačiau vis dėlto šiame straipsnyje pabandysiu išsiaiškinti, kodėl myli vienus, o gyvena su kitais. Mano nuomone, tam yra trys priežastys.
Žmonės dažnai painioja hormonų pliūpsnius su meile. Todėl ir atsiranda tokia painiava. Taip, kai kurie žmonės gali mus traukti labiau, nei tie, su kuriais gyvename. Bet tai juk ne meilė, tik potraukis, kažkas dar vadina šią būseną įsimylėjimu.
Iš tikrųjų mes gyvename su tais, kurie suteikia mums ramybę, su kuriais komfortiška. O ne su tais, kurie suteiks kuo daugiau emocijų. Kitaip sakant, spręsdami su kuo gyvensime, mes nesivadovaujame ta meile, kuri pagrįsta emocijomis. Mes orientuojamės į praktiškesnius dalykus. Todėl atrodo, kad su vienais gyvename, kitus mylime.
Kita priežastis – žmogus turi pernelyg didelių lūkesčių ir reikalavimų. Juk gyvename su tais, kurie su mumis vienodo lygio. Negali būti taip, kad protinga moteris, turinti pinigų, gyvens su kvailu vyru, kuris atsisako dirbti. Ir atvirkščiai. Jiedu tiesiog neras bendros kalbos.
Ir gaunasi, kad kai kurie žmonės pernelyg aukštai pakelia kartelę, jie gali mylėti žmones iš žurnalų viršelių, iš televizoriaus ekrano. Tačiau dėl akivaizdžių priežasčių nieko iš tokios meilės neišeis. Ir tenka gyventi su žmogumi, kuris tiesiog yra greta. Jei žmogus turi adekvačius lūkesčius ir reikalavimus, jis mylės sau lygų ir gyvens būtent su juo. Tokia schema.
Ir paskutinė, manau, pati populiariausia priežastis, kodėl žmonės vienus myli, bet gyvena su kitais. Tu žmogų myli, o jis užimtas. Ir niekaip nepavyksta sukurti santykių su juo. Atrodytų: „Pamiršk, susirask kitą meilės objektą, kitą žmogų“. Tačiau kai kurie žmonės šventai tiki, kad gyvenime yra tik viena meilė, ir jie užsiciklina būtent į šį variantą.
Tačiau gyventi vis tiek su kažkuo reikia. Todėl jie slapčia ir toliau myli tą ar kitą žmogų, seka jį socialiniuose tinkluose, gal net bendrauja. O gyvena su kitu. Čia svarbiausia neužstrigti, neužsiciklinti, nes meilė būna ne viena, reikia mokėti paleisti vieną žmogų, ir duoti šansą kitam.
